supista bokalo magija

Kas dainavo, kad mūsų kabake tvarka ? Ir dainos pabaigoj dūžta bokalai, lūžta kėdės į jaunus stuburus ir klykia moterys. Nes mūsų kabake tvarka. Mūsų kabake tvarka. Per sienas teka alus. Sienos teka per alų. Mūsų kabake tvarka. Alus teka per moteris. Moterys teka per alų. Už alaus. Moterys teka už alaus. Nes mūsų kabake tvarka.

Mūsų kabake niekas negeria šampano, mūsų kabake žmonės neturi ką švęsti. Jie visi ir taip šventi. Nes mūsų kabake tvarka. Šventi vyrai ir šventos moterys, šventos moterys šventuose vyruose, šventi vyrai šventose moteryse, visi šventi vieni kituose. Grynasis santykis svarbiausia. Kabake, kuriame tvarka.

Tvarka teka venomis. Visu 80 procentų vandens visuose vyruose ir visose moteryse. Teka, glosto, laižo kaklą ir šnabžda kažką, ko niekas negali pasakyti garsiai. Ko tu negali pasakyti garsiai mūsų kabake, kabake, kuriame tvarka?

O moterys dūsauja, dūsauja vyrai, dūsauja ir moterys ir vyrai, plačiai užmerkę akis, plačiai atmerkę akis, moterų kasos apsivijusios vyrams apie kaklus, vyrų rankos gniaužia moterų šlaunis. O kabake tvarka.

skaityt įžvalgas

alus, baras, moterys, muzika, vyrai

Tai pakirto man kinkas. Sudrebino blakstienas. Ir ištaškė plastmasines vizijas. Pūsdama mėtinius dūmus į agonišką žiemą supratau, kad daug kas gali sugriūt tada, kai mažų mažiausia to tikies.

Baras gali būti nuostabus ir iš kitos pusės. In my face. V.S.O.P ir X.O ir tekila su kirminais.

Jaučiuos lyg netyčia aptikus ilgamečio meilužio tamsiąją pusę. O gal ne tamsiąją. Ir ar aš pati labai bijau ir labai noriu į tą pusę pasinert. Labiau noriu, nei bijau, kartais kiek daugiau pabijau, bet ne tam juk jaunos dienelės mums duotos.

Atsimenat, kaip atsidarė vienas baras netoli baltojo tilto, kaip visi ten gerdavo varniukų alų ir eidavo autopilotu namo. Arba bėgdavo į paskutinį naktinį. Kai dar tokie važinėdavo. Kadaise su kolege buvom sukūrusios dainą apie ilgą kelią nuo tuometinio pajamų šaltinio per lukiškių aikštę iki baro. Sukūrėm, dainavom visiem, neprisiminėm ryte.

Arba dar, būdavo, kai visi bučiuodavosi paryžiaus kavinėj šalia sterilių židinukų. Arba ne prie tokių sterilių židinukų vingrių gatvėj. O kur dar mylimiausias baras, ir tas kitas, priglaudžiantis mus prie savo minkštų sofučių girtais paryčiais.

Man baras buvo paslaptis. Tiek klausykla, tiek sakykla, tiek pankroko bažnyčia. Juk bare mes ne tik geriam. Bare visi ne tik geria. O dabar aš žinau, iš ko ir kaip gaminamas kalvadosas. Ir nuo ko priklauso brendžio spalva. Ir apie baudas vynuogynuose. Ir man patinka tos kitos pusės.

O vakar gėrėm bananinį alų. Nueikit į vynoteką viename bjauriame prekybos centre, ir nusipirkit bananinio alaus. Arba šokoladinio alaus nusipirkit, na, bent aš tai tikrai ten grįšiu pipirinio. Vos neišsilydžiau ir neištekėjau toj vynotekoj tą alų čiupinėdama. Vakar žaidėm stalo žaidimus ir kekšės vogė, šerifai papirkinėjo, o auksiukų vis mažėjo ir mažėjo. Po trečios brendžio stopkės sugebėjau nebegalvoti apie tai, kad jis gaminamas tiesiog iš vynuogių.

O čia šiek tiek tiek nostalgijos. Aš juk sentimentali merga.

skaityt įžvalgas

alus, baras, darbas

Nuo ryto iki vakaro mano alkūnėmis slenka šešėliai. Man patinka mano šešėliai. Jie tylūs, ramūs ir nesustabdomi. Jie nekeičia savo nuomonės, nes jos neturi. Šešėliai patys yra nuomonė.

Man patinka mūsų rankos. Ranka glosto riešą, riešas glosto ranką. Tik tyliai tyliai, kampe sėdintis Kunigaikštis, mano likimą žino geriau, nei aš pati. Juk aš, kaip ir visos mes, seniai įšventinta į jo damas.

Tiny tiny little things.

Po dviejų mėnesių, tokią valandą grįžtant namo, jau švies saulė, ir nuodėmių neturintys praeiviai galės matuot mano pragertų skruostų raudonį.

Ir kai džiovinuos drabužius Vingrių gatvės židiny, iš tiesų tik noriu pati į tą židinį sulįst, ir išlėkt žiežirbom į dar žiemiškai šlykštų dangų. Paskui visas savo nuodėmes ir nepasakytus žodžius.

Bet rytais juk viskas kitaip. Katė giliai perrėžia koją ir kraujas kapsi ant paklodės. Alus numuša temperatūrą, o rytoj aš gal vėl įsiliesiu į darbo klasę. Ir galėsiu savo anūkam pasakot, kad visus darbus gavau ne per pažįstamus, ne per lovą, ir ne per išsilavinimą.

Darbo klasė turi daug privalumų. Armatūra jiems skamba kitaip. Jei man vėl būtų septyniolika, neskaityčiau Škėmos, nes nuo jo viskas ir prasidėjo, mylėčiaus su to laiko geriausiu draugu ir į savo sentencijų sąsiuvinį užrašyčiau daugiau sentencijų.

skaityt įžvalgas

alus, baras, rytas