Nuo ryto iki vakaro mano alkūnėmis slenka šešėliai. Man patinka mano šešėliai. Jie tylūs, ramūs ir nesustabdomi. Jie nekeičia savo nuomonės, nes jos neturi. Šešėliai patys yra nuomonė.
Man patinka mūsų rankos. Ranka glosto riešą, riešas glosto ranką. Tik tyliai tyliai, kampe sėdintis Kunigaikštis, mano likimą žino geriau, nei aš pati. Juk aš, kaip ir visos mes, seniai įšventinta į jo damas.
Tiny tiny little things.
Po dviejų mėnesių, tokią valandą grįžtant namo, jau švies saulė, ir nuodėmių neturintys praeiviai galės matuot mano pragertų skruostų raudonį.
Ir kai džiovinuos drabužius Vingrių gatvės židiny, iš tiesų tik noriu pati į tą židinį sulįst, ir išlėkt žiežirbom į dar žiemiškai šlykštų dangų. Paskui visas savo nuodėmes ir nepasakytus žodžius.
Bet rytais juk viskas kitaip. Katė giliai perrėžia koją ir kraujas kapsi ant paklodės. Alus numuša temperatūrą, o rytoj aš gal vėl įsiliesiu į darbo klasę. Ir galėsiu savo anūkam pasakot, kad visus darbus gavau ne per pažįstamus, ne per lovą, ir ne per išsilavinimą.
Darbo klasė turi daug privalumų. Armatūra jiems skamba kitaip. Jei man vėl būtų septyniolika, neskaityčiau Škėmos, nes nuo jo viskas ir prasidėjo, mylėčiaus su to laiko geriausiu draugu ir į savo sentencijų sąsiuvinį užrašyčiau daugiau sentencijų.
2010.03.11 @ 14:11 linkas
Errare humanum est – klysti žmogiška… (ir Tave su Šventėm:)
2010.03.12 @ 15:34 linkas
tuo labiau, kad ne visos nuodėmės tolygios klaidoms:)
aha, ir tamstą su praėjusiom;)