Aš augau tarp tokių vaikų, kuriems buvo nulemta niekada nevažinėti autobusais. Visos mergaitės turėjo ilgus lygius plaukus, o berniukai brangius spalvotus sportbačius. Mano plaukai keistai raitydavosi ties viršugalviu, buvau įsitikinus, kad jie turi pelėsio atspalvį, o batus tėvai man pirkdavo Gariūnuose. Visos tos mergaitės šešiolikos metų pradėjo lankytis Gravity, o visi berniukai šešiolikos metų pradėjo vairuot raudonas sportines mašinas. Mokytojai apsimesdavo, kad nemato, kaip jie kieme rūko, o valgykloj juos aptarnaudavo šiek tiek be eilės.
Nežinau kodėl, praėjus trims metams, aš negaliu užmiršt tos siaubingos vietos. Ne todėl, kad mes rūkyt eidavom į kaimynų kiemą, kur kildavo grėsmė būt apipiltiems vandeniu, ir gal net ne todėl, kad eilėj prie bandelių ir arbatos reikdavo maltis keliais ir alkūnėm. Tiesiog kiekvieną kartą pamačius tokius mažus ir tokius kietus vaikus man vėl ima trūkčiot dešinė akis. Priešpaskutinė darbovietė galėjo dar labiau suintensyvinti mano alergiją tam reiškiniui, bet stengiuos apie tai negalvot. Ten vaikai mane šiek tiek gerbė.
Kartą, dar bedirbant toj ankstesnėj darbovietėj, kavos ir sausainiuko užsuko mane labiausiai vimdantis segmentas iš ex-mokyklos. Su tais visais sportbačiais, brangiom kožankėm, trim telefonais ir auksinėm malborkėm. Galvojau, greit pasiims baltuosius puodelius ir pyzdins, bet kur gi. Teko pyzdint man, susirinkau savo pigias cigaretes ir pasislėpiau lauke. Bet kur gi. Išsitraukę auksines malborkes lauke pasirodė ir vimdantysis segmentas. Pora lengvų bairiukų, mano citrininė šypsena, ir jie jau vaišina mane šokoladu prie kavos. Kažkur matyta, nu davai, sėkmės, mes varom. Likau viena darūkyt cigaretės ir valgyt pienišką shogeteną. Ir dar kažkur matyta.
Nežinau kodėl, praėjus beveik dviem metam, aš ėmiau ir prisiminiau tą įvykį. Ta mokykla ir visa ta tuštybės mugė mane persekioja ir nepaleidžia, kaip gydyta ir nedagydyta priklausomybė, kaip įgimta šizofrenija, kaip kad kaskart spalio pabaigoj mane užpuola idiotiška depresija ir nepraeina iki vėlyvo kovo.
Ir aš vis pagalvoju, gal būtent dėl to vis dar neišmetu savo septynioliktojo gimtadienio mylimiausių džinsų, lopytų ir perlopytų, vis tiek ties šikna suplyšusių, ir aš noriu rašyt diplominį apie dumpster divingą, ir man šiek tiek gėda, kad turiu nuliovą seksi kompą, o senasis nykiai padėtas kampe. Mokykla man įvarė vartotojiškumo kompleksą ir aš nė už ką nepirkčiau Mango megztinio. Tiesa, per praeitą festivalį kaimynystėj gyveno pora metų už mane vyresni šūliokai, įtartinai normalūs. Net sužinojau, kad būtent jie padėjo žuvį fizikui už radiatoriaus.
O Peaches sako, stay in school, coz it’s the best.
