supista bokalo magija

Spragtelėjo žiebtuvėlis, ir cigaretės galiuką aplaižė liepsna. Ji lėtai nusišypsojo ir priglaudė prie lūpų mėlyną Wall Streetą. Ji niekada nerūkydavo brangių cigarečių, net tuomet, kai turėdavo pinigų. Ilgi garbanoti plaukai krito ant nuogų pečių. Šalia lovoje miegojo vyras. Dviejų dienų barzda, raudono vyno dėmelė prie lūpų. Ji užklojo vyrą antklode ir priėjo prie lango. Švito, buvo gal penkios ryto, ne vėliau. Ant palangės stovėjo vakarykščias vyno butelis, ji išgėrė paskutinius lašus ir numetė į butelį cigaretę. Trumpai žvilgtelėjusi į miegantį vyrą, susirinko po kambarį išmėtytus apatinius, taškuotą suknelę ir basutes su benutrūkstančiu raišteliu. Tyliai atsirakinusi duris, išėjo į nepažįstamą laiptinę.

Kartais, tam tikrais kebliais kartais, ji pasiilgdavo savo vyrų. Kartais ji nenorėdavo išeiti, kartais norėdavo glausti galvą prie jų prakaituotų krūtinių iki vėlyvos popietės. Bet dažniausiai viskas būdavo daug paprasčiau. Ji palikdavo juos nepažįstamuose rajonuose, palikdavo juos palapinėse, palikdavo juos ant ežero krantų. Jokių raštelių, jokių kontaktų, tik saldus kvepalų aromatas ant jų marškinių.

Ji tiesiog nebuvo sutverta rytojui ir visada išeidavo, rytojui dar neatėjus. Ji žinojo, kad kiekvienas pasilikimas atvers daugybę negyjančių žaizdų tiek jiems, tiek jai. Taip, visas žaizdas galima išsilaižyti, bet dažniausiai daug lengviau susirasti naują lovą, naują vyrą su nauja dviejų dienų barzda, duobutėmis skruostuose ir nepalaužiamu humoro jausmu. Vieną vakarą jie visi tokie nepriekaištingi. Kuomet jų neslegia buitis ir jiems netenka taikstytis su jos ašarom aplaistytu pms. Kuomet ji neliepia jiems išnešinėti šiukšlių, persimauti kojinių ir negerti aštunto bokalo su chebra. Kuomet ji tokia žavinga, ir tokie žavingi jie. Todėl ji ir išeidavo rytais. Kad atminty liktų viliokliškas flirtas, skani nauja pažintis, neįpareigojanti meilė, ir jokio rytojaus. Jokių pažadų, vilčių ir įsipareigojimų. Jokios rizikos ir jokių susigėdusių žvilgsnių.

Ji patiko vyrams. Ji niekada jiems nieko neliepdavo ir nieko neprašydavo, niekada iš jų nieko nesitikėdavo. Ji juokdavosi iš jų girtų bairių ir išklausydavo istorijas apie jų mašinų pavarų dėžes. Kartais jie jai pagrodavo gitara ir padainuodavo romantiškų dainų, kartais jie mylėdavosi brome ant supuvusių lentų krūvos. Ji niekada nekeldavo net mažytės isterijos, net kuomet jie susigėdę prisipažindavo, kad rytoj namo grįžta žmona. Kartais vyrai dėl to ją įsimylėdavo. Kartais nereikdavo net supuvusių lentų krūvos ar naktinio istorijų klausymosi, kartais jiems užtekdavo to, kad ji sutikdavo išgert su jais po stopkę-kitą žalių, ir jie nenorėdavo jos paleist. Jie suleisdavo savo meškos letenas į jos rankeles, iškraudavo jai telefoną savo skambučiais, ir versdavo ją bėgt į kitą gatvės pusę raudonai šviesai degant. Kartais jie iš nevilties net grasindavo jai, kad atstūmusi juos ji liks amžiams vieniša. Apie tą vienatvę galvodama, ji googlindavo nereceptinius raminamuosius ir žiūrėdavo idiotiškus filmus su blogomis pabaigomis. Bet kaip jai patikdavo blogos filmų pabaigos, taip jai šiek tiek patikdavo ir tie vyrai, kurie be jokios priežasties krisdavo jai po kojomis. Vieninteliai, kurių ji negalėjo pakęst, buvo tie, kuriems po kojom retsykiais krisdavo ji.

Spragtelėjo žiebtuvėlis, ir liepsna aplaižė antros cigaretės galiuką. Rajono šiukšliadėžes kraustė benamiai, ir vietinis katinas kabino vietines kates. Ji nežinojo, į kurią pusę eiti, todėl ėjo tiesiai, kol tarp lūpų smilko cigaretė. Plaukus vėlė vasariškas vėjas, o vakarykštis tušas vėlėsi apie blakstienas. Ji buvo tokia rami. Jos galvoje nesisuko nė viena kankinanti mintelė, ji težiūrėjo, kaip atsimušęs į basučių padą į šalis lekia žvyras. Toli už nugaros, trečiam, o gal ketvirtam aukšte lėtai budo vyras, kurio vardo ji taip niekada ir neprisiminė. Nes svarbiausia jai buvo beprotiškai mylėti. Net jeigu tik vieną naktį. Kiti taip nemylėdavo per visą savo gyvenimą.

išgalvoti personažai, meilė?, moterys, pjankė, rytas, seksas, vyrai