Plavinėju po namus su žydru chlalatu, blizgančiais batais, batai ne mano, o man ant papų parašyta fashion police. Su markeriu. Bandžiau valyt, nesivalo. Vakar buvom tokiam vakarėly, jei rimtai, tai nelabai ir prisimenu, kaip nusprendėm eiti į tą vakarėlį. Tačiau aprangos kodas buvo įpareigojantis, ir aš buvau Eimi Vainhaus. Man visai tiko ja būti, bet makiažas ryte atrodo labiau Eimi, nei atrodė vakare.
Taigi geriu becherovkos kokteiliuką, valgau čili makaronus ir toliau plavinėju. Kažkur pamečiau vieną dieną (šeštadienį?) ir vos nesusipyzdinau su Šnipiškių gezais. Dar pargriuvau ant ledo, penkis kartus. Du iš jų buvau visiškai blaiva ir tai matė daug žmonių (kad pargriuvau, ne kad buvau blaiva). Iš vakarėlio išėjau viena, tik su bokalu alaus. Ėjau per mišką, mačiau briedį.
Pats vakarėlis vyko labai jau eimivainhauziškoje vietoje, jei būčiau buvus kiek sąmoningesnė, būčiau atkreipusi dėmesį į stulbinančią architektūrą. Ir šiaip mus įleido su diskountu ir pasakė, kad tave tai jau tikrai atsiminsiu. Nepaisant to, niekas manęs neįsimylėjo ir neatsibudau su nauju žiedu. Kaip nieko neradau, taip nieko ir nepamečiau (tik šeštadienį), tiesa, į piniginę pažiūrėti nedrįstu iki šiol.
Dabar ant mano galvos vienas didelis kaltūnas ir į telefoną eina keistos žinutės iš nežinomo numerio, teigiančios, kad rašantysis labai apgailestauja, jog išpylė mano alų ir padegė duris. Belieka atsakyti, kad aš dievaži negeriu ir eit googlint, su kuo nusivalyt tą markerį.
