I should be floating, but I’m weighted by thinking

Mūsų gyvenimuose pilna kabliukų. Kablių nugaroj sekmadienio popietę perkant po paskutinį butelį alaus. Pamestų auskarų kabliukų velkantis namo paryčiais. Tokių kabliukų, kurie kabina tobulumo galimybę ant vinuko tokiam aukštyje, kad jokiu būdu nepasiektum. Tiesa, trūktų mažai, labai labai mažai, bet trūkumas būtų kiek didesnis, nei pasieki pasistiebus ant pačių pirštų galiukų.

Gal tie kabliukai ir kuria visą tvarką. Sustyguoja, sugrupuoja, suguldo vienus su kitais tada ir taip, kaip geriausia. Mes nesirenkam kabliukų, jų buvimo vietos, jų skaičiaus ir jų paskirties. Kartais tik leidžiamės jų velkami ir viskas būna gerai. Gerai būna atsitiktinumai, gerai būna nesusipratimai, gerai būna sutapimai, gerai būna taip, kaip būna, kuomet negalvojam apie kabliukus, o tiesiog plaukiam negalvodami.

Dar niekada nebuvau tokia neužtikrinta dėl rytojaus, bet jau seniai nebuvo šitaip paprasta ir gera. O kur yra kabliukai, dar pati nežinau. Jie pasirodo netikėtai ir tada kiek suspaudžia pilvą ir nesugalvoji, kaip pavadinti tą jausmą – nerimu, jauduliu, baime, pasidavimu, atsidavimu? Kiek pamenu visada norėdavau viskam suteikti vardą, tačiau niekada nebuvo geriau kaip kad to nepadarius.

Galėčiau tik važiuot, važiuot, važiuot per lietuviško kaimo kelius, tarp Ukmergės ir Anykščių, link Utenos, kur rapsai geltoni (dyzelis auga?), skraido gandrai, kvepia vasarišku karščiu ir garuoja asfaltas. Ir džiaugtis kaip tikra vilnietė pamačius gigantišką žalią žiogą, mažą šuniuką, keistą vabalą, vandens leliją užsikišti už ausies ir leistis bučiuojama ežere, kur kojom nesiekiu dugno. O visas gyvenimas pažymėtas bėgimu, „tikslo“ siekimu, nuolatiniu nuovargiu ir raminamosiomis tabletėmis, ir, atrodo, viskas tvarkoj, taip ir turi būti, jei nori iškvėpt ir atsigult vidury rapsų lauko, atrodai paskutinis lodorius.

Kartais kabliukai būna labai aiškiai matomi. Kai vieną rytą imi analizuoti savo nervinius drebulius, supranti, kad pats dėl visko esi kaltas ir kad žmogus yra taip linkęs susikurti problemą, kad iš paskutiniųjų tai ir daro. O kartais juk tereikia tiek nedaug.

skaityt įžvalgas

, , ,

Mano mylimiausias pomėgis tingėti

Pirmos atostogos po dviejų metų pertraukos atgaivino manyje Amžinąjį Tingėjimą. Man taip gera absoliučiai nieko neveikti, visą dieną pragulėti lovoj, lėtai gaminti valgyt, vakare eit pakimarint į lauką su buteliu/dviem/septyniais alaus, grįžti vėlai, vėl miegot miegot miegot. Daugiausia, ką galiu padaryt, tai pažiūrėti kokį filmą ar du filmus, nueiti į kokį koncertą ar susiplanuoti keturis savaitgalius į priekį, kurių metu tiesiog gersiu skirtingose vietose grojant skirtingai muzikai.

Dabar tyliai šypsaus iš žmonių, kurie nuolat turi ką  nors veikti, kad jaustųsi pilnaverčiai. Man užtenka gulėt ant žolės ir rūkyt cigaretę, kalbėtis apie mielas smulkmenas, vaikščiot per lietų be skėčio. Tiesa, per porą ateinančių savaičių turiu parašyt du straipsnius, bet niekaip negaliu pradėt ir tai kartais įjungia error mygtuką mano skandy. Tiesa, pora alaus viską sutvarko.

O ant stalo guli Povilo rekomenduota knyga, torrentai siunčia begalybę filmų, stalčiuj laukia bilietai į Salą, aš tik geriu trečią stiklinę kavos, nes, nepaisant gilaus miego iki popietės, vistiek jaučiu tingėjimo bangą. Nepaisant visko, šiandien eisim pagert pagal Banda Dzeta, ir lauks ilga kelionė pėsčiomis namo, reikia kaupti jėgas. Tūsai ne centre man visada keldavo nepaaiškinamą keistumą. Jei Loftą dar galima pasiekti neįdedant didelių pastangų, Aparat’as ir jo apylinkės – jau rimtas iššūkis.

Viena Pachmielo Teorijų skaitytoja teiravosi, kur dingo vienas vasaros mėnuo, o aš puikiai žinau, tas mėnuo buvo puikiai įprasmintas savo jaukioje beprasmybėje, kimarinant balkone i deginant nugaras gamtoje, keliantis prieš septynias su paukščiukais, tada miegant toliau, klausant neįtikėtinai daug muzikos ir geriant neįtikėtinai daug alaus. Gabalėlis vasaros mėnesio įsipynė tarp raudonų sienų ir mėlynų lubų, išsibarstė Reformatų parkelyje ir pakeliui į stoties kekšyną/načnyką, pasiliko kaimo žvyrkeliuose, kuriuose užsidirbau penkias pūsles ant padų.

Ir kaip man tai patinka. Visiška ramybė, at(p)sipūtimas, jokio laikrodžio tiksėjimo, jokios įtampos, jokių paskaitų, kolių, stojimų, laikymų ir perlaikymų. Esu diplomuota specialistė ir vakar išmečiau keturių metų konspektus ir kitą makulatūrą. Aš tiesiog klesčiu nuo nieko neveikimo ir jau seniai galva nebuvo taip maloniai tuščia, o delnai anaiptol.

skaityt įžvalgas

, , ,

Apie kiaurus ir nekiaurus žmones

Turiu klausimėlį blog’ų skaitytojams – ar jums būna taip, kad skaitot kokį nors blog’ą, nors autorius jums atrodo visiškas dolbajobas? Bet taip totaliai totaliai kiauras, paviršutiniškas, lievas, pasikėlęs, negeras ir tuščias žmogus, o patys įrašai parašyti bybis žino kam, veikiausiai tam, kad pasirodyt kietu, kokia ta jo kietumo samprata bebūtų?

Tai va aš skaitau tokį blog’ą ir kaskart perskaičius naują įrašą mane vis labiau ir labiau suvimdo, bet ir toliau nepratrinu rss readerio. Nežinau, kodėl. Gal čia panašus dalykas, kad kai pamatai gatvėj pervažiuotą katę, negali nusukt akių, kaip koktu ir liūdna bebūtų? Arba kai matai kokį neįgalų žmogų parduotuvėj irgi paslapčia jį stebi? Tas blog’as apipavidalina viską, ko aš nepakenčiu žmonėse, kas mane verčia abejoti homo sapiens kaip evoliucijos padariniu. Blogiausia, kad autorių buvau netyčia sutikus gyvai, ir tai tik patvirtino visas mano dvejones dėl jo kaip visiškai kiauro plūduro.

Dar lieviau yra tai, kad aš apie jį rašau įrašą. Bet kadangi šiuo metu mano gyvenime gerokai apmažėjo neapykantos, cinizmo ir vėmalų, profilaktiškai reikia tai padaryti. Iš kitos pusės, tokie žmonės kaip blog’o autorius tik užbrėžia ryškią žymę ir uždeda didžiulį kontrastą ties tuo (labai neliteratūriškas išsireiškimas), kokie yra kitokie žmonės. Tikri žmonės, verti evoliucijos padarinio vardo. Šilti ir nepaviršutiniški, nearogantiški ir nesijaučiantys pasaulio epicentrais, paprasti kaip dvi kapeikos, o tuo pačiu gilūs gilūs, kaip močiutės kaimo šuliniai. Nenublizgintais skruostais ir batais, tačiau sugebantys pastovėt už tai, kuo tiki, nebėgantys į krūmus, vos kažkas pasijuokia į akis.

Puiku, kai žmogus viduje jaučiasi gražus ir fantastiškas, tačiau kai jis tai demonstruoja, pabrėžia ir bruka, tada jau ima reikštis liga. Mano kartos Salomeikės sindromas. Iš kitos pusės, blog’ai, arba asmeniniai tinklaraščiai yra kiekvieno autoriaus reikalas, ir kiekvienas galim rašyt ką norim, kaip norim ir kam norim, tačiau aš liūdžiu ne dėl to, kas tame bloge rašoma, o todėl, kad tokių žmonių apskritai yra, yra nemažai, ir jų nenutrenkia traukiniai.

Norėčiau pamatyti, ką panašia tema ant sienos užvažiuotų Banksy. Dėl pačio įrašo tai velniop, nesusivaldžiau. Bwe.

skaityt įžvalgas

, ,

Apie darbą, mėsą, žmogų ir vasarą

Miestas vasarą pasitinka tave rankom išskėstom, tik pasilik, tyliai šnibžda jis. Kai draugai, kolegos, bendramoksliai ir pažįstami išvažinėja kas kur, aš lieku tylioj temstančių Senamiesčio parkelių simfonijoj, tom valandom, kai darbštūs dirbantieji jau pučia sau į akį, ir skaičiuoju krūmų lapelius. Rinkutiškių, Dvarionėlių ir kitų girtuoklių alus, paskutinis degtukas ir netgi nešalta. Vasarą mieste visi labai skuba, nes nori greičiau išvažiuoti miesto. Sumerkti galvas į ežerus, upes, pasisekus – į jūras, išsikepti šašlą, pamaitinti gamtos uodą, suglausti skruostus palapinėj, pasitikt saulėtekį gurkšnojant vyno likučius. Savaitgalinė darbo klasė to nemato, tik kartais susapnuoja savo pachmielingame rytiniame sapne, kuomet iki žadintuvo likę kem penkios minutės.

Darbas ir mėsa, darbas ir mėsa, minėjo viena grupė. Kas dar vyksta vasarom? Mergaitės siaubia miesto parduotuves, parduotuvės švaistosi akcijom ir nuolaidom, į krūvas gula suknelės ir aukštakulniai, nes visos nori būti išleistuvių karalienėm. Kosmetikos parduotuvės ir grožio salionai skaičiuoja pelną, skursta bandelinės ir kepyklėlės, nes reikia numesti dar du kilogramus. Skaipas lūžta nuo vėlių vakarų diskusijų, kur vyks after-partis, ir ar galima į paskutinį pasisėdėjimą atsivesti savo antrą pusę pasirodyt kolegom. Kaimo sodybos užbookintos iki rugpjūčio. Maximos sandėliuose baigiasi pliažankės.

Gatvėse trumpėja sijonai ir rudėja kojos, miegoti užsiklojus tampa nebeįmanomai karšta, eiti susikibus rankom – kiek lipnu. Užsikemša autostrada link švyturio šalies, alui kiekvieną penktadienį mainosi nuolaidos. Mentai prie trečio komisariato nebestoja atimt butelio, nes mašinos viduj bent jau veikia kondiškė. Pats tas palėkt iki kebabinės ir atgal, su žiburėliais.

O rytais (gal tiksliau sakyt popietėm?) po nemiegotos nakties prailgsta kelias iki kiosko, o kioske – energetiniai gėrimai papigiau, ir šypsosi pardavėja, mes jau galima sakyt susidraugavom, ji žino, kokias cigaretes perku ir visada šypsosi, net jei būna užtinus ne mažiau už mane. Parduotų vasarų kolegos. Kartais persimetam mintim apie laikus, kai būdavo kitaip, kai vasaros reikšdavo žemuoges močiutės sodo miške, suvertas ant ilgos smilgos, pušų spyglių kvapą žvejų kaimely pajūry su tėvais, ir garuojantį asfaltą miesto kiemuose žaidžiant sifą, stuku stuku ir ali baba, kai vienintelė parkė būdavo jodas ir žaluma ant sukruvintų kelių ir alkūnių.

Kaip ten bebūtų, bet kokia parduota vasara šimtą kartų geriau už laisviausią žiemą, ir tais vėlai temstančiais vakarais, kai susitinkam  sužaist alučio po darbų, viskas būna sodriau, ryškiau, ir žiba neoninis dangus virš galvų.

skaityt įžvalgas

, , , , ,

prev posts prev posts