supista bokalo magija

Miestas vasarą pasitinka tave rankom išskėstom, tik pasilik, tyliai šnibžda jis. Kai draugai, kolegos, bendramoksliai ir pažįstami išvažinėja kas kur, aš lieku tylioj temstančių Senamiesčio parkelių simfonijoj, tom valandom, kai darbštūs dirbantieji jau pučia sau į akį, ir skaičiuoju krūmų lapelius. Rinkutiškių, Dvarionėlių ir kitų girtuoklių alus, paskutinis degtukas ir netgi nešalta. Vasarą mieste visi labai skuba, nes nori greičiau išvažiuoti už miesto. Sumerkti galvas į ežerus, upes, pasisekus – į jūras, išsikepti šašlą, pamaitinti gamtos uodą, suglausti skruostus palapinėj, pasitikt saulėtekį gurkšnojant vyno likučius. Savaitgalinė darbo klasė to nemato, tik kartais susapnuoja savo pachmielingame rytiniame sapne, kuomet iki žadintuvo likę kem penkios minutės.

Darbas ir mėsa, darbas ir mėsa, minėjo viena grupė. Kas dar vyksta vasarom? Mergaitės siaubia miesto parduotuves, parduotuvės švaistosi akcijom ir nuolaidom, į krūvas gula suknelės ir aukštakulniai, nes visos nori būti išleistuvių karalienėm. Kosmetikos parduotuvės ir grožio salionai skaičiuoja pelną, skursta bandelinės ir kepyklėlės, nes reikia numesti dar du kilogramus. Skaipas lūžta nuo vėlių vakarų diskusijų, kur vyks after-partis, ir ar galima į paskutinį pasisėdėjimą atsivesti savo antrą pusę pasirodyt kolegom. Kaimo sodybos užbookintos iki rugpjūčio. Maximos sandėliuose baigiasi pliažankės.

Gatvėse trumpėja sijonai ir rudėja kojos, miegoti užsiklojus tampa nebeįmanomai karšta, eiti susikibus rankom – kiek lipnu. Užsikemša autostrada link švyturio šalies, alui kiekvieną penktadienį mainosi nuolaidos. Mentai prie trečio komisariato nebestoja atimt butelio, nes mašinos viduj bent jau veikia kondiškė. Pats tas palėkt iki kebabinės ir atgal, su žiburėliais.

O rytais (gal tiksliau sakyt popietėm?) po nemiegotos nakties prailgsta kelias iki kiosko, o kioske – energetiniai gėrimai papigiau, ir šypsosi pardavėja, mes jau galima sakyt susidraugavom, ji žino, kokias cigaretes perku ir visada šypsosi, net jei būna užtinus ne mažiau už mane. Parduotų vasarų kolegos. Kartais persimetam mintim apie laikus, kai būdavo kitaip, kai vasaros reikšdavo žemuoges močiutės sodo miške, suvertas ant ilgos smilgos, pušų spyglių kvapą žvejų kaimely pajūry su tėvais, ir garuojantį asfaltą miesto kiemuose žaidžiant sifą, stuku stuku ir ali baba, kai vienintelė parkė būdavo jodas ir žaluma ant sukruvintų kelių ir alkūnių.

Kaip ten bebūtų, bet kokia parduota vasara šimtą kartų geriau už laisviausią žiemą, ir tais vėlai temstančiais vakarais, kai susitinkam  sužaist alučio po darbų, viskas būna sodriau, ryškiau, ir žiba neoninis dangus virš galvų.

alus, darbas, gyvenimas, vasara, vilnius, žmonės