Diena, kai gali nieko neveikti, prasideda nuo pusbutelio alaus, po vakar likusio šalia lovos. Jis mane pasitinka pabudusią ir ištikimom žaliom šunelio akytėm žiūri, kol nuleisiu ranką ir paglostysiu kakliuką. Geriausias žmogaus draugas, meilės ir ištikimybės pavyzdys. Diena, kai gali nieko neveikti, prasideda tuo, kad vakar diena buvo diena, kai galėjau kažką nuveikti, o aš […]
Tag Archive > pjankė
Easily over, easily carry on
Gegužės mėnesį žydi kaštonai prie mano kiemo vartų. Du dideli kaštonai, kurie kvepia man pro langus. Kaštonai skelbia mylimiausią muzikos festivalį, sesiją ir sijonus, kuriuos kilnoja pavasaris. Vakar eidama namo iš darbo, nemiegojus tris naktis, dar nesusidėliojus emocijų ir vasariškai nudegusia nosim, nusiskyniau vieną kaštono žiedų kekę (Radauskas ar kas tai vadino jas žvakėm, pavasario […]
Kodėl taip gera išgerti dar p0 vieną
Pasaulyje anapus baro yra daug neteisybės. Kai iškiši nosį iš mylimiausio rūsio ir pasileidi Vilniaus gatvėmis, kurių univierą nebūtinai esi baigęs, supranti, kad kelelis nevisada lygus, o asfaltas tik ir taikosi pisti tau į nosį. Spėju, dėl to visi niekšai ir geria, kad galėtų pasiteisinti tuo girtumu, susivynioti į jį lyg į šiltą vilnonę skarą, […]
Broken pagirios
Šoneliais vienas šalia kito stovi daug bokalų. Ant bokalų parašyta, kad bokalai – Varniukų bokalai. Vieną tokį turiu ir namuose. Nuo tų laikų, kai pyzdindavau stiklo tarą iš kabokų. Naktimis. Kartą esu parsinešus net šakutę. Velniai žino, iš kur. Taigi, šalia vienas kito stovi daug bokalų. Pro bokalus sklinda šviesa. Bokalai blizga ir nuo to […]
