supista bokalo magija

Prie Vilnelės kadaise išgėriau savo pirmąjį butelį alaus. Ten skandinau savo nelaimingas meiles, savo pikčiausias baimes ir visokias tylias krebždančias neviltis.

Vilnelė buvo mano šventykla, mano aukuras, mirtis ir gyvybė, tokia mažutė, bet tokia mano akimis gili.

Joje sutilpo visos kaitrios vasaros ir drėgme dvelkiantys rudenys, antys su savo gyvenimo istorijom ir braidantys vaikai. Vilnele buvo taip gera paleisti ir pasileisti, bristi ir tesušlapti nubalnotus kelius.

Šis ruduo pranašavo tiek daug, o taip kitaip viskas vyko. Su savom audrom ir štiliais, tik ta Vilnelė tekėjo taip pat, per gliaumėtus akmenėlius.
Vilnelė vidurnaktį ir Vilnelė vidury dienos, su savo kojas besiskalaujančiais valkatėlėmis ir dėdėm prasegtais paltais, su bambaliais, kojinėmis, galvomis, plaukiančiomis prieš srovę ir pasroviui.

Atrodydavo, nueisi ir susigūši prie vandens, sulįsi į rudenejančią žemę, iškvėpsi visus skaudulius ir viskas vėl bus gerai. Atrodydavo, ta upė tiek mačius ir išklausius, kad tuoj ims ir išspjaus kokį šimtametės raganos vertą patarimą.

Nors kartais nebežinai, ar patarimo reikia, ar tiesiog prisigert iki Vilnelės tai nusenkančių, tai užtvinstančių krantų, ir kaip kadaise, prieš dešimt metų susisukti į margaspalvę rudeninę karuselę, nunešančią niekur ir visur.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, ruduo, šūdas

Jei ankstyvais rymečiais vaikštai Senamiesčiu, pastebi, kiek daug visur privemta. Šiandien mačiau tris privėmimus, vieną mūsų laiptinėj prie lauko durų. Įdomu, ar buvo spėta ką tik įeiti, ar vos vos nespėta išeiti.

O vaikštau aš tais rytmečiais, nes pradėjau dirbti, dirbu prie Vilnelės, ir tai yra miela ir neįtikėtina, nes tiek tos pakrantės užpakaliais nutrintos bambalius ratu siunčiant ir jaunučiais būnant. Dabar gi einu tuo tilteliu, po kuriuo kadaise ir pati vėmiau nuo Jamaicos long drinkų, einu gražiai apsirengus, pasidažius, einu per pietų pertrauką į Ikiuką nusipirkti slyvų sulčių.

Ir pagaliau aš ramiai miegu naktimis, negirdžiu, kaip šuo šmirinėja nagučiais per parketą, miegu apkabinta M, kuris irgi ramiai miega tas savo šešias valandas. Ir jaučiu, kaip viskas gali būti gerai, kaip gali viskas sukti į šviesesnius vandenis, jaučiu tai, kai siunčiuos į kompą indizainus ir gimpus ir man kiek gėda dėl iškritusio B mygtuko, tačiau step by step svajoju apie naujus obuoliukus, kurie nėra tokie ir neįmanomi.

O savaitgaliais balnojuos kelius, nes Šiauliuose visi vilniečiai, net blaivut blaivučiai, paslysta ir čiuožia nelygiom grindinio plytelėm, jiems iš burnos iškrenta braškiniai ledai, ir iš juoko byra ašaros. Šiauliuose M mama nuolat kartoja “susitvarkysit, susitvarkysit”, o aš jau ir pati jaučiu, kad esam labiau susitvarkę, nei kada nors anksčiau.

Dar gi griausmingai buvo atšvęstas dvidešimt ketvirtasis, Margaritos liejosi laisvai, načai skraidė po balkoną, ir aš buvau labai laiminga dėl to, kad net kviesdama tik arčiausiai prie širdies esančius draugus vistiek sugebėjau jų surinkti šitiek nemažai.

Atmetus viską, net Meilutytės aukso medalį (apie kurį sužinojau iš feisbuko draugų), aš po mėnesio jau tikrai išsipiešiu saulės sistemą sau ant stuburo. Kaskart apie tai pagalvojus kūnu nuslenka šiurpuliukai ir sėdžiu kaip veilokė užsispangus. O groja M1+ ir norėčiau jų paprašyt, kad bent kiek pakaitaliotų pleilistą, nes jis kartojasi kas antrą dieną. Nelly Furtado moku jau mintinai. Ruduo nusimato bent kiek panašesnis į 2005-uosius, man rods.

skaityt įžvalgas

darbas, Draugai, gyvenimas, la'fa

Vakar pagaliau buvau darbo, kurio visai norėčiau, pokalby, ir, nepaisant to, kad mane ir dar 3 genijus atrinko iš daugiau nei kelių tūkstančių kandidatų, finale darbdavys pasirinko ne mane, o vieną iš tų trijų genijų.

Vakar labai sielvartavau ir keikiau tą nepažįstamąjį, tačiau po mielo ir nuoširdaus pokalbio su K šalia Beer Šeiko bembelio supratau, kad buvau viena koja rutinoj ir būčiau taip lengvai prapisus tai, kuo visiškai pamiršau mėgautis. Ta proga nutariau prisiminti, kodėl gi gera būti bedarbe (jei turi kas duoda pavalgyt).

Štai ką tik mane pažadino ne žadintuvas, o saulytė, plieskianti į veidą pro langą. Neseniai permodeliavom lovą į tokią poziciją, kad tais ne tokiais ir dažnais rytais, kai plieskia saulė, ji pliekstų į veidą (netgi įamžinau tai hipsteriškoj fotografijoj). Ir netgi tomis nepadoriai ankstyvomis valandomis, kuomet keliasi M, saulė jau po trupučiuką bando plieksti. Aš, kaip bedarbė, aišku miegu ir to nepastebiu.

Toliau aš galiu neskubėdama pasidaryti kavos į mėgstamiausią puodelį ir perbrowsint netikusius žinių portalus, supistai beviltiškus darbo skelbimus, Laukines Žąsis, feisbuką, palaikint vieną kitą dirbančiųjų nuotrauką. Galiu ilgai stebėti šunį, kaip jis miega pavėsy išvertęs kiaušus ir iltinius dantis, ant nugaros.
Galiu eit į turgų tuo laiku, kai ten nesimaišo skubantys verslininkai, pasiryžę nusipirkti pusę veršio. Visada paplepu su pardavėjom ir juokiamės iš žodžio garžgarstė. Šiandien, kad nuvaryčiau piktumą ant nepažįstamojo genijaus, praploviau šimtą slovikų ir virsiu savo asmeninę salsą, ir man bus pochui, kad šiaip salsos virt nereikia, aš verdu ir labai gerai išeina.
Paskui išvesiu šunį ir ilgai mėtysiu jam pagalį, kurio jis niekada man neatiduoda.
Dar išplausiu langus.

O dėl darbo, tai esu įsitikinus, kad man koją pakišinėja nenoras lipti per galvas ir verstis per galvą. Aš idiotiškai noriu, kad mano asmeninius gebėjimus ir vidinį talentą būsimi darbdaviai pastebėtų be jokių mano išsipisinėjimų, surežisuotų kalbų, tobulos sėdėjimo manieros ir dar bybis žino, ko. Ir labiausiai užpisa tas, kad aš tikrai galiu būt gera darbuotoja, aš tikrai noriu tokia būti, tačiau nematau reikalo to jiems įrodinėt.
Ai, tiesa, džiaugiuos bent dėl to, kad neteks kasdien 40 minučių važiuoti į fabus. Čia jau vapšie būt pasityčiojimas.

skaityt įžvalgas

bedarbystė, darbas, smulkmenos, šūdas