Prisimenu šitą laikotarpį prieš metus. M išvažiavo dirbti į Maskvą, o namai buvo stroikė be tūliko, vandens ir lovos. Nesuprantu, ką tada veikdavau. Žiūrėdavau daug serialų, kol visi iki vieno nesibaigė, gerdavau, pachmielindavaus ir paranojindavaus. Daug rašydavau.
Dabar M šalia, nors kartais būna toli, kartais aš būnu toli, nors jau nuo ankstyvos paauglystės turiu tą parkę, kad niekad stengiuos neparodyt, kaip man liūdna, slogu, pikta, sunku, trošku ir dar visaip kaip.
Dabar kartais nebežinau, kas esu – einu į darbą grožio industrijoje, turiu naują šukuoseną ir kiekvieną rytą lūpas pasidažau kitos spalvos lūpų dažais iš kabinetinio stendo. Vis dar rūkau, nors žymiai mažiau, vis dar mėgstu išgert, nors kitais rytais/dienomis būna taip sunku, kad man tampa nebesuvokiama, kaip univero laikais mes sėdėdavom Pogo arba brome iki 4 ryto, o paskui eidavom į paskaitas, seminarus, atlikdavom puikias šmaikščias prezentacijas ir vakare vėl grįždavom į Pogo (ar bromą).
Dabar kartais nebežinau, kas man svarbu – balsas vienmandatėj už A.M.P. paliko vienintelė jaunatvinio feminizmo liekana, o tris kartus neišlaikyta praktika Regitroj kerta taip smarkiai per viską (ir atrodo, kad per finansus kerta silpniausiai), kad apsibliaunu viešajam transporte, nes daina liūdna.
Ir kiekvieną rytą vis tamsiau, džiugina tik tai, kad jau greitai nebematysiu to glitaus pasikėlusio jaunimėlio Šv.Kazimiero gatvėj. Nors jau po truputį prie jų priprantu – kaip staiposi, kaip išsipisinėja, kaip vaidina savo malalietkiškas dramas, kaip mergos visos iki negalėjimo išfenuotais plaukais, o bachūrai eina taip, kad užimtų daugiau vietos. Dėkoju apvaizdoms už tai, kad visos mokslo įstaigos man jau toli už nugaros. Tik ta griobana Regitra liko, noriu susprogdint ją su visom baltom po ratais besirangančiom linijom.
Labai užpisa ir tai, kad vis dažniau įvairiam kontekste išgirstu žodį “Kalėdos”. Nes Kalėdos turėtų pirmiausia sietis su šeima, o aš nežinau, kas yra mano šeima, nežinau, kas laiko mane šeima, nežinau, ką aš turėčiau laikyt savo šeima. Žiūrėdama į mamą prisimenu, kad the things that don’t kill me make me stronger, tačiau nejaugi reikia pereit tokias kryžiaus kančias, kad pagaliau užsiaugintum odą, savivertę ir viską, ką tikiuosi, dabar turi ji, o vis dar neturiu aš.
Dar labiau užpisa tai, kad nebegaliu normaliai miegoti. Anksti lūžtu, bet sapnuose toliau tvarkau internetinių parduotuvių duombazes, atsakinėju į laiškus, vairuoju, plaunu grindis, blaškausi apgriuvusiose ligoninėse prieš pasaulio pabaigą ir dulkinuos su seniai nematytais vyrais tik todėl, kad tuoj viskas išlėks į orą ir jau geriau išlėkti taip, negu vienai. You tell me, Palmira.
Ir taip, man turėjo ateit tas jobanas liūdesio periodas, kad po tikrai neatleistinos pertraukos parašyčiau blog’o įrašą, tačiau visi kiti, ką aš mėgdavau skaityti, irgi neberašo, tai visai nesijaučiu kalta. Nebent prieš save, nes neberašau net ant cigarečių pakelių, ką anksčiau taip mėgdavau ir propaguodavau.
2012.10.17 @ 11:08 linkas
nesinori rašyt tuomet, kai aplanko apatija, kai papuoli į tokią situaciją, kuri nebeįkvepia, kuri nevirpina, bet tarsi yra “teisinga”. pabusti – pasibučiuoti – keliauti dirbti – visą dieną apie jį pamiršti – vakare susitikti – šalta, todėl net nepasimylėti – užmigti. aš net ilgiuosi tų laikų, kai kankindavausi, kai liūdėdavau. nes dabar viską tik paslepiu savyje arba vyro, apie kurį nešneku, glėbyje. liūdėk, iš liūdesio gimsta gražios svajonės.
2012.10.17 @ 17:00 linkas
aš manau, kad papuolus į tokią situaciją reikia daryt viską, kad reikalai pagerėtų. ir nuleist rankas tik tada, kai įsitikini, kad vyrui, apie kurį nešneki, visiškai tas pats.
2012.10.17 @ 17:08 linkas
aš irgi dažnai eidama į darbą pagalvoju, kaip mes ištverdavom pogo-paskaita 9 ryto-pogo :)
2012.10.17 @ 18:50 linkas
Kaip nekenčiu Kalėdų. Lygiai dėl tos pačios priežasties. Pažodžiui.
Nes Kalėdos turėtų pirmiausia sietis su šeima, o aš nežinau, kas yra mano šeima, nežinau, kas laiko mane šeima, nežinau, ką aš turėčiau laikyt savo šeima.
Norėčiau, kad jau būtų sausis. Na tada viskas kažkaip pagerėja… Nors praeitas sausis buvo šūdiniausias mėnuo per visą mano gyvenimą. Bet vis tiek nekenčiu Kalėdų.
Pasiilgau rašymo. Pažiūrinėju kartais kitų blogus. Ir pagalvojau, kad neturiu aš tiek meilės sau ir tikėjimo savo nerealiomis mintimis, kurios tikrai gi kitiems tiek įdomios, kad net reikia skelbti tai internete.
Mes vis dar nenuėjome alaus. Aš manau, kad gyvenu kažkur šalia tavęs. Gal tu vis dar turi mano emailą?
2012.10.17 @ 20:51 linkas
Ir visus mus šitaip pamažu ir pasiima šitas miestas, rutina ir kiti šūdai. Sako, kol jaunas gali sau biški leist, nes reik atsistot ant kojų, įsitvirtint. Iš pradžių, sakau jo, ok, bet kai labiau pagalvoji – nė velnio. Nes kai jau tau bus trisdešimt ir būsi įsitvirtinęs, prigausi save su paskola už butą, tvarkingai grįžtantį namo tarp šešių – septynių, atsisėdantį prie televizoriaus ir besišnekantį su kubiliumuspaskichuarkažkuokastuometubusvaldžioj, nuraminsi rėkiančius vaikus ir eisi gult, o ryte vėl kelsies ir vėl varysi taip pat.
Kartais, kokiom tais nostalgiškom dienom, prisiminsi kokį Vilniaus džiazą ir kaipgerdavomiršnekėdavompernaktiskaipbuvomjauniirgalėdavom, prisiminsi, kad buvai idealistiškas realistas ir šyptelsi, bet jau tipo ta suaugusio žmogaus šypsena ir viskas bus pasibaigę. Nežinau, ar suvoksi, kad viskas jau pasibaigę.
Kaip daryt kitaip? Aš irgi galvoju…
2012.10.18 @ 02:18 linkas
the things that don’t kill you usually make you handicapped… Gyventi kitaip yra labai sudetingas darbas. Jei butu lengva visi taip gyventume.
2012.10.18 @ 06:13 linkas
do, tu tai dar, manau, dažnai su protu grįždavai;)
Haneriete, aš maniau, kad pernai žiema bus blogiausia, kas gali būt, bet dabar pagalvoju, kad vis tik ne – yra buvę ir blogiau, ir tada kažkaip prašvinta. o emeilą turiu, maniškis irgi ne paslaptis. aš alaus visada pasiruošus nueiti, o rajonėly daug jaukių skylių;) manau, kad tu parašyk, o aš tikrai sutiksiu, tik ne šį penktadienį-savaitgalį, nes planai.
ir ką, nori pasakyt, ištrynei visą blog’ą? tikiuosi, kad tik užprivatinai, nes būtų gaila. man visada būdavo įdomu tave paskaityt.
need2talk, na čia jau aš noriu smarkiai nepritart tokiam požiūriui. aš nežiūriu su nostalagija, aš žiūriu su nuostaba, kaip aš fiziškai tą ištverdavau, o ne emociškai ar idėjiškai. be to, puikiai prisimenu, ko norėdavau tada, šėldama per tuos jazzus, punkrockus ir speigus. ogi to, ką turiu dabar. tas tik įrodo, kad žmogus (arba bent aš esu) yra linkęs norėti daugiau, nei turi, arba gal kartais mažiau, bet norėti grynai to, ką turi, jis gali pusę metų max. paskui ateina parkės, varkės, reikalai, nostalgijos ir dar bybis žino kas. negalima taip, bet kaip daryt kitaip? Aš irgi galvoju…
ss, man tai labai daug gero pridavė tos situacijos, kurios tą akimirką, rodės, nugalabys. gal tas “kill” toks reliatyvus – tuo momentu atrodo, kad nusigalabysi, o iš tiesų tai tik dar viena pamokėlė, dar viena plyta kažkur.
2012.11.14 @ 01:38 linkas
Gal šitame kontekste nuskambės ne kaip, tačiau man patiko tai, ką perskaičiau. Nežinau, galbūt todėl, kad visi jaučiamės panašiai. Neliesiu dūšios anei apie Kalėdas, anei apie motinos stiprumą, bet kaip keista tai, kad mus taip sujungia tai, kas mus liūdina ir skaudina.
2012.11.15 @ 05:22 linkas
Laukiam Sniego? ar kaip?
2012.11.24 @ 12:21 linkas
need2talk komentaras kaip pirštu į akį.