Džiaugsmas nr.1: darbas
Prieš susirandant pirmą darbą, atrodo: va susirasiu darbą, bus zajabys, turėsiu babkių kai šieno, galėsiu gastroliuot po festus ir pirktis daiktus, alų gert tik kabokuose, susitaupysiu atostogoms Meksikoj. Susirandi tą pirmą darbą ir supranti, kad babkių užtenka tik alui kabokuose, nes būni jaunas, pajėgus daug gerti, dažnai gyveni pas mamą ir gali mest tą darbą pirmai progai pasitaikius. Tokie tie darbai studijų metu ir būna – tik proga užsidirbti litų ant alkoholio, o jei dar pasiseka dirbti bare, tai tą ir tematai – stopkės, bokalai, alga, kepta duona, stopkės.
Kas iš tiesų yra darbas paaiškėja, kuomet pagaliau baigi atrodė nesibaigsinčią mokymosi stadiją ir imi norėti nuolatinio darbo. Tokio, kuris tikrai leistų susitaupyti ant atostogų (imi norėt mažiau – galvoji apie Europos sostines ar netgi Kuršių Neriją), pavalgyti restorane, pasidaryti remontą. Norėdamamas dirbti tokį darbą turi mažiau jėgų investuoti į gėrimą, blaivymąsį ir pachmielinimąsi, o galiausiai supranti, kad visai negali tam skirti nei laiko, nei jėgų. Po truputį malonu tampa vakarais žiūrėti Valandą su Rūta, anksti eiti miegoti ir pykti ant triukšmaujančių kaimynų (jau pusė vienuoliktos!!!). Supranti, kad darbas gali pareikalauti viršvalandžių, kompromisų ir nervinių ląstelių. Supranti, kad kartais darbas reikalauja iš tavęs ne tik laiku pasirodyti, nesimuliuoti ir padaryti pavestą darbą, bet, kaip nemalonu bebūtų, jis pareikalauja iš tavęs keistis. Nerodyti emocijų. Neturėti charakterio. Aukotis. Lįsti į šikną. Daryti tai, ko nenori tada, kada nenori. Ir tada pamatai, koks tolimas kelias iki Havajų ir kaip nepaprasta yra būti mėgstamu ir lojaliu. Tada galvoji – o gal nahui? O gal grįžt į barą, toliau užlakinėt pachmielus, užvalginėt liūdesius ir nieko iš savęs nereikalauti? Ir atsiguli su tokiom mintim, ir prabundi. Ir supranti, kaip sunku būt nugalėtoju Suaugusiųjų pasaulyje.
Džiaugsmas nr.2: mokesčiai
Jie ateina kartą per mėnesį balto voko pavidalu ir dar toliau nustumia Havajus. Drebančia ranka atiduodi štukes už oro temperatūrą ir už vandenį, kurio pilnos upės, už šiukšlių, kurių niekas neišveža, išvežimą, už stogelių remontus, už bendro naudojimo patalpų apšvietimą, už savo egzistavimą civilizacijoj pagal kažkieno sutvertus kriterijus. Ir neperki sau daiktų, ir nepietauji restoranuose, nieko nedarai taip dažnai, kaip norėtum. Nes jei nori, kad mokesčiai nekąstu, turi būti nugalėtoju Suaugusiųjų pasaulyje. O kaip sunku būti nugalėtoju suaugusiųjų pasaulyje.
Džiaugsmas nr.3: netikėtos išlaidos
kai gyvenai pas mamą, nė susimąstyti netekdavo, kad pinigus kainuoja ir savaime namie neatsiranda tokie dalykai, kaip: tualetinis popierius; muilas; indų ploviklis; skalbimo milteliai; kempinėlės; aliejus; actas; pienas; sviestas; kava; elektros lemputės. Tie daiktai, pasirodo, kartais kainuoja visai nejuokingus pinigus, kol nesi nugalėtojas Suaugusiųjų pasaulyje. Ir, kas bjauriausia, be tų daiktų negali jaustis laimingas. Tų daiktų reikia, ir viskas. Jų privalo būti ir juos privalu nuolat dapirkinėti. Štai, pavyzdžiui, kava. Kodėl atrodo, kad kava tokia brangi? Jei kavos pakelis kainuoja tiek pat, kiek dvi latės kofeine? Kodėl visada atrodo, kad reikia susitaupyti, kad galėtum nusipirkti kavos? Arba skalbimo miteliai? Kodėl atrodo, kad jų kaina nežmoniška, nors tą kiekį naudoji tris mėnesius? Apie tualetinį popierių iš vis nėra ką šnekėti.
Džiaugsmas nr.4: santykiai
Anksčiau, kai santykiai su priešinga lytimi tebuvo pasibarškinimas po krūmeliais, atrodė, kad viskas šitaip paprasta: tereikia surasti tą, su kuriuo pasibarškinus norėsis dar ir į kokį kiną nueiti, o noras bus abipusis, ir viskas bus gerai: drugeliai, fanfaros, happily ever after. Pasirodo, kai tą žmogų sutinki, ir supranti, kad jis daro tavo gyvenimą pilnatvišku, kad gali jam atleisti visus netobulumus ir klaidas, kai būna ramu ir gera kartu žiūrėti Valandą su Rūta, supranti, kad santykiai irgi reikalauja inveticijų. Kas baisiausia, net ne piniginių! Po visų ankstesnių džiaugsmų esi susitaikęs, kad problemos sprendžiamos babkėm – daugiau ar mažiau, bet pamoki ir bardakas susitvarko. Čia gi taip neveikia. Mylimam žmogui turi atiduoti tiek jėgų, optimizmo, savęs, kad po kiek laiko supranti, kad tavęs nebėra – esat jūs. Ir krapštai galvą – gerai tai ar blogai, ir kurgi tai nuves. Supranti, kad nebeegzistuoja vien tik tavo problemos – dabar turi jų dvigubai, nes mylimo žmogaus problemas priimi kaip savas. Jei jam nepasiseka – nepasisekė tau, jei jį nuskriaudė – nuskriaudė tave. Ir laimė, žinoma, tuomet būna dviguba, bet suaugusiųjų pasaulyje, kol netapai nugalėtoju, priimta daugiau dėmesio kreipti į bėdas.
Džiaugmas nr.5: buvimas “suaugusiu”
Iš visų džiaugsmų šitas yra baisiausias. Kol buvai mažvaikis ar ten koks studentas, tik ir laukei, kol būsi pilnavertis suaugęs žmogus. Pasirodo, nifiga čia nesmagu. Jei nori pelnyt kitų pagarbą ir neturėti “mažvaikio” etiketės, turi būt ant tiek stabilus ir emociškai nuoseklus, intelektualus ir visapusiškai pasikaustęs, kaip net nepasakysiu, kas. Jei tau pikta, tu negali šaukti. Negali kito pasiųsti nachui. Negali muštis, tampyt už plaukų, apspjaut, apipilt kuom nors, kai taip norisi. Turi argumentuotai diskutuoti, net jei matai, kad tai darai su debilu, kuris nu niekada nesupras, kame kampas. Blogiausia, kad net jei darysi visus minėtus dalykus, daugelio problemų su debilais neišspręsi, tik pats atrodysi debilu. Kaip kartais būna sunku, norisi visus iššaudyt. Bet negali visų iššaudyt, nes pasodins. Už iššaudymą gausi panašiai, kiek gautum už kanapių auginimą.
