supista bokalo magija

Back at the days, alkoholis mano gyvenime atliko daugybę svarbių rolių. Jei ne jis, manęs nebūtų čia ir dabar, tokios ir tiek, kaip kad dabar.

Pjankių dėka susiradau draugų, būsimą vyrą, geriausią kompanioną – šunį, pažinau ne vieną pirmą kartą, sužinojau daug paslapčių, kažkiek jų išplepėjau, palaidojau žmonių ir mačiau, kaip žmonės pradedami. Pjankių dėka sudaužiau kelias širdis ir vieną kartą leidausi daužoma pati. Back at the days buvo laikas, kai googlinau AA kontaktus ir verkiau kampe apsikabinus kelius, bijojau, kad bonkė susiurbs mūsų gyvenimus, o tada įkišau jai į gerklę šaukštelį ir pastačiau šaldytuve.

Atsimenu laikus, kai išeidavau į miestą ne pasibūti ir išgerti porą alaus, o nusilakt ir pasivolioti, parsivest namo nepažįstamą vyrą arba pirmą kartą matomai mergaitei išpasakoti savo dulkiniausias paslaptis. Šiandien, būna, užsisakau 0,33 alaus ir tada einu namo savo kojom, šalia tokiom pat kojom einančio iki sielos gelmių pažįstamo ir pažįstančio vyro.

Nežinau, kiek tai truks ir ar tai truks, o gal aš jau pati palaidota ir dabar esu ex-alkoholikų rojuje – kur ne butelis sprendžia ką tu darysi, o tu sprendi, ką darys butelis. Ex-alkoholikų rojus ne be reikalo išsibarstęs priestočio rajone, kur einant siaura akmenim grįsta gatvele iš kiekvieno konteinerio kyšo bomžo šikna, tabaluoja kojos arba girdisi drebančiom rankom draskomo šiukšliamaišio garsas. Bet aš tik einu kaip zoologijos sode ir net nereikia mokėti babkių už vizitą.

Priestočio ex-alkoholikų rojuje susijungia visi Dantės pragaro ratai, katalikiškosios skaistyklos ir Pano labirintai. Čia jaunieji pankai vemia krūmuose, tuose pačiuose, kur esu vėmus ir pati, čia jaunos gotės sutvarstytais riešais sėdi ant Ivanauskaitės katinuko ir geria Bang-Bang longdrinką iš bambalio, tą patį, kurį kadaise lakdavau ir aš. O ką aš? Kartais paklausiu savęs. Tvarkausi su genetiškai paveldėtu vidinio nerimo simptomu, darbe klausausi Madonnos per M1+, noriu vaikų ir žinau savo vestuvių datą.

Kiekvienas gyvenimo etapas savaip žavus, tik reikia nepamiršti, kad tai yra etapas.

skaityt įžvalgas

alkoholizmas, gyvenimas, meilė?, rajonas, saikas, šeima

Vieninteliai, kas man gadina nervus gyvenant šventojo S. gatvėje, tai BOMŽAI. Čia yra tokia didelė jų koncentracija, kad kas anksčiau atrodė fun ir dzin, palaipsniui įsiėdė ir uždziorgino. Bomžai čia gyvena už konteinerio ir kai kuriose laiptinėse, bazuojasi prie ikiuko ir prie naujosios iki eko-punkto, kuičia konteinerius ir šika už jų, nusivalydami užpakalius tetrapakais.

Kai kurie bomžai yra tylus sanitarai ir jų dar galima nepaisyti, tačiau didelė dalis bomžų yra achujielinę įžūlūs degradai, kaulyjantys babkių, cigarečių, ugnies, bonkių, stiklo, skardos, tavo durų, šuns, gyvenimo. Kai kurie bomžai įsitikinę, kad nepradėjusi rūšiuoti dėl Motinos Žemės, aš imsiu tą daryti dėl jų. Didelė dalis įžuliųjų bomžų yra mūsų kaimyno Juozo sugėrovai ir dažniausiai arba kaukia po balkonu, arba ardosi laiptinėj, arba myždami nepataiko į bendrą tūliką ir laiptinėj dvokia bomžo myžalais, ko nenugali nei smilkalai iš jogų pardės, nei sinusitas.

Trys dienos po Juozo pašalpos gavimo bomžai iš buitiako persikelia atgal prie konteinerio – o pastarųjų šalia manęs yra net 7 – ir ne tik aš jais naudojuosi, o ir pats Mikutavičius ir, nepabijosiu tu žodžio, kartais ir Progrebnojus. Atnešant nerūšiuotų šiukšlių maišelį (o nerūšiuoju ne tik aš, bet ir Mikutavičius, ir man rodos, net Progrebnojus, bet didesnė tikimybė, kad jis apskritai namie nevalgo ir šiukšlių jam nesusikaupia per dažnai), tave jau iš tolo stebi smalsios paburkę akys, ir vos spėjus jį švystelėt į konteinerį pastarasis būna ištrauktas – ar kapliu, ar rankom, ar burna – ir išdarinėtas. Neliks nepastebėtas nei vienas pasibaigęs triūsikas, nei vienas papajos kaulelis. Bomžai galėtų parduoti informaciją, ką valgo Mikutavičius, jei jis būtų Pitas, o čia būtų Holivudas.

Atmetus antisanitarines sąlygas, sukeliamas bomžų, dar yra moralinis aspektas, kuris laikui bėgant ima žlugdyti – kur beitum, į tave sminga žvilgniai ir ištiesti delnai, kas antrą dieną pakeliui į ikiuką gulintį bomžą tenka apžengti, vedant šunį traukti jį nuo švirkštų ir šūdų, o nusipirkus brangesnės kielbasos slėpti ją greitai, nes mol nepadoru prieš aplinkinius. O kur dar didysis mano kuklumas – visi bomžai žino, kada aš gėriau brendį fleškėm, o kada tris bambalius mineralinio, kad kartais, būna, ėdu daug marinuotos silkės arba Milkos su Daimu. Ne paslaptis jiems nei mano staniko dydis, nei kvepalai, kuriuos dažiniausiai išnaudoju. O dar kažkas sako, kad Feisbis ir instagrama – savanoriškas atsidavimas institucijoms.

Tolimesniems veiksmams – ar būti bomžu ir gyventi už konteinerio yra legalu, ar aš galiu juos išskųst mentams (katriems pochui)?

skaityt įžvalgas

bomžai, gyvenimas, kasdienybė, šūdas

Jei negerčiau alkoholio, dabar atrodyčiau kaip Pikul, tik su gražesne galva. Ir gal ne tokiais gražiais papais.

Tačiau gyvenimas yra gyvenimas, ir šalta lambruskės taurė nori nenori įslenka į delną, o burbuliuojantis gurkšnis – bunon. O tada jau nesvarbu, ar voliotis žolėj, ar mylėtis vonioj, ar valgyt makdonalde. Ir jei būdama septyniolikos gerdavau rašalą ir kagorą, devyniolikos – alaus bambalius, dvidešimt vienerių – bokalus kabokuose, o dvidešimt trejų – kokteilius darbe, tai priėjusi netoli mini jubiliejaus gurkšnoju baltą sausą vyną skiestą su mineralke, palaikytą šaldytuve, teisingai ten atcoolintą, vieną butelį, antrą, trečią.

Nes pažvelgusi į save iš šalies, aš dažnai imu ir nustėrstu – kas būtų pamanęs? Tapau tokia, kokios manęs norėjo tėvas, ir dėl ko kaldavomės gerus 10 metų. Tik jis, matyt, to dar nežino – nebent nujaučia. Tapau tvarkinga, atsakinga, pareiginga, išsilavinusi, graži ir mylinti. Tapau sarginiu šunimi, tapau kanarėle narve. Kasryt panaudoju lygiai 8 kosmetikos priemones neskaitant dezodoranto ir dantų pastos. Per penkis mėnesius numečiau 17 kilogramų ir telpu į madingų parduotuvių madingas ne paties didžiausio numerio kelnes. Man mirkčioja jaunuoliai, diedai ir dvimečiai.

Ir kaip bebūtų netikėta, bet niekada o niekada supista bokalo magija nebuvo taip arti manęs. Aš kasnakt miegu vienoj lovoj su vyru, kuriam sutikčiau ir netgi norėčiau gimdyti vaikus, tačiau manyje miegantys demonai niekada nepaleidžia manęs nuo lenciūgo. Aš matau juos bokaluose, kuriuos geria nepažįstami žmonės lauko kabuokose. Ir žinau, kad jie mane lydės, kokį dailų fasadą aš besusitverčiau, kiek vaikų bepagimdyčiau, kiek naktų nemiegočiau jiems negrįžtant namo. Nes puikiai atsimenu, ką veikdavau, kai negrįždavau pati. Kokios puikios naktys būdavo.

Aš numečiau 17 kilogramų lašiakų, tačiau neatsikračiau nei vienos baimės, slogučio, panikos krebždulio. Viso to, dėl ko dvidešimt trejų lakdavau kokteilius darbe ir namuose ir parkuose ir po suoliukais ir pažįstamose/nepažįstamose palapinėse. Dar baisiau, aš su jais susigyvenau, jais susižavėjau, dar niekada mes neradome tokios bendros kalbos. Jie skiedžia mano baltą vyną mineraliniu ir atkemša antrą butelį, kai būna ilgu. Bybis žino, ko.  Saulėlydžių, saulėtekių, purvinų suktinių, manęs, savęs, princesės bambos gilumoj (kurios negali imti ir mylėti banditai).

Anksčiau aš labai gerai žinojau, ko noriu gyvenime. Dabar viską, ko norėjau, turiu, tai nežinau, ką daryti – ar džiaugtis ir atsipist nuo norų, ar norėt kažko kito, ar įsivelt į filosofines interpretacijas. Vietoj to 4 kartus per savaitę einu kočiotis į sporto klubą ir googlinu, kiek sveria Aguilera. O paskui geriu lambruskes.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, meilė?, sportas, vynas