Neseniai man suėjo 29-eri. Pasitikau juos tądien saulėtoje Preiloje, uosdama vandenišką marių kvapą pro palėpės langą apsilaupiusiais baltais dažais. Klykavo kirai (o gal žuvėdros? aš vis dar tingiu išsigooglinti, kuo skiriasi kiras nuo žuvėdros), pūtė stiprokas šiltas vėjas, o mano plaukuose žaidė smulkios smėlio smiltys.
Nesijaučiu dvidešimt devynerių. Ir kiti jų manyje nelabai jaučia. Būna, vis dar tenka parodyti pasą perkant vyno butelį. Vis dar neperku brangaus vyno, nors kartais ir galiu sau leisti. Perku kokią akcijinę Fronterą ar Inti ir dažnai būna, kad ir išgeriu tą butelį viena sau, ir nei apgirstu, nei rašyti pradedu, kaip kad būdavo anksčiau. Prie to vyno perku sveiko maisto, vėl grįžau į savo emocinį paleo kelią ir jaučiu, kaip po 3 mėnesių ne tik triūsikai aukščiau užsitraukia, bet paryčiais nebeapima siaubo priepuoliai, o visi hormonai, kuriuos lengviausia jausti, tvarkingai sustoję į savo vietas.
Vis dar nepradėjau savo verslo, neapkeliavau nei pasaulio, nei Europos, nesistatau namo, neperku kotedžo ir neturiu vairuotojo teisių. Vis dar perku Rimmel krempudrą ir lūpdažius po 3 eurus, nesidarau fotoepiliacijos ir nepasidovanoju sau permanentinių antakių. Kokių antakių, net tatuiruotės nesugebu pasibaigti, nors turiu dovanų čekį, kurio pratęsimas po mėnesio baigsis. Per pastaruosius du metus keturis kartus gulėjau ligoninėse ir du kartus po sedacija ir mano kūnas išbandė daug įvairaus pobūdžio skausmo, kuris kartais atrodė nebepakeliamas. Po viso to eiti badytis tatūškės man atrodo biški not fair, atsiprašant. Anksčiau tas tatuiruočių ir auskarų skausmas išlaisvindavo, pravalydavo čakras, jausdavaus lyg atgimus, o dabar. Ačiū, bet jaučiuos pakankamai prisiskausminus. Kita vertus, pusiau nuspalvinta ranka irgi atrodo dolbajobiškai.
Kuo galiu džiaugtis, tai po truputį išmokstu būti mama. Norėjau rašyt „gera mama“, bet tokį vertinimą galėtų pateikti tik vienas žmogus, o jis dar nemoka kalbėti. Dėka savo humanitarinio proto perskaičiau nemažai knygų, straipsnių ir blog‘ų įrašų, kad galėčiau visą mišrainę susidėlioti taip, kad gautųsi mums abiems valgomas patiekalas. Beveik nebeprarandu savitvardos, mano taikomi metodai dažnai suveikia ir aš dažniau esu laimingai, nei nelaiminga. Tiesa, kai kurie procesai mano galvoje pasisuko nebegrįžtama linkme. Nepažįstamus žmones vertinu pagal tai, kaip jie žiūri į mano sūnų. Ir nors pati perdėm stengiuosi visais įmanomais būdais nesutrikdyti aplinkinių būties gerumo mažo vaiko egzistencija, daug labiau stengiuosi atsakomybę prisiimti pati, o ne neleisti vaikui būti vaiku. Vis dar esu tikra, kad tie, kurie „nemėgsta mažų vaikų“ iš tiesų nemėgsta tų vaikų debilų tėvų.
Niekada nesijaučiau tokia graži, kaip sulaukusi dvidešimt devynerių. Net nepaisant tų kilogramų, kuriuos kaip visada reikia numesti, niekada nesijaučiau tokia graži. O gal anksčiau nebuvo tokių gerų appsų su tokiais gerais filtrais, čia dabar jau nesužinosi. Dabar gerai atrodo mano plaukai, mano oda, mano nagai, dabar moku nepriekaištingai naudotis visomis įmanomomis makiažo priemonėmis, bet net ir be jų galiu išeiti į parduotuvę ir nieko neatsitinka. Atsimenu, metus po gimdymo atrodžiau nelabai gerai. Tris mėnesius trukus depresija naudos irgi nepridavė, ir po visko sugrįžti tiek į save, tiek į „ją“ – naująją mamą, tiek į „mus“ – mudu su vyru, nebuvo nei lengva, nei smagu. Aš nenorėjau niekur eiti, aš tilpau tik į išsitampiusias gietras, man net nutraukus žindymą skaudėjo papus vien nuo minties apie prisilietimą, man ant veido kilo spuogai, o plaukai nuslinko durnais kuokštais. Nemokėjau nieko daryti, ir atrodė, kad taip ir neišmoksiu. Atrodė, kad nemoku mylėti vaiko ir nebemoku mylėti vyro.
Kaip bebūtų keista, viskas ne tik praėjo, bet ir patapo geriau. Aš atrodau geriau, bendrauju lengviau, problemas sprendžiu vikriau, delfio komentarų skaitau mažiau, vėl noriu keliauti, mylėtis, auginti gėles, žvengti su draugėmis ir nusipiešti uodegėles su akių liner‘iu. Susitvarkau su darbu, sumoku mokesčius, suplanuoju 5 pietus į priekį, kartais išeinu pasitūsinti, nebesriūbauju, jei vaiką tenka migdyti 2 valandas nuo 3:00 iki 5:00, ir net sugebu palaikyti idealią tvarką namuose, kuriuose gyvena du vyrai. Kai atsimenu save pirmom savaitėm po gimdymo, maniau, kad jau niekada nebebus gerai. Tokios patirtys kaip mūsų, kai teko ne tik išgyti po nesėkmingo nėštumo, pergyventi savo pusę metų iki sekančio ir išverkti devynis iki stebuklo, kuris vos nesustojo pakeliui, atrodo, kad visi aplinkui yra pasiruošę suvaryti peilį tau į krūtinę, atrodo, kad visi žvengia iš tavęs gerdami aperolius raudonuose porshuose, atrodo, kad pati sėdi šūde iškėlusi vaiką į viršų ir nežinai, nei kaip išlipti, nei kaip išlaikyti, nei ką daryti, jei visgi tie du pirmi kažkaip pavyks.
Dabar galiu pasakyti, kad niekas taip nesustiprina ir nesucementuoja, nei šeima, kurią pats susikūrei, pastatei iš mažų dalelių, kurią lipdant buvo ne kartą sustota, įsipjauta, sugriūta, bet niekuomet nebuvo nuleistos rankos, nes jei jau darai darbą, turi daryti jį gerai, o šeima yra darbas, toks darbas, kaip nei vienas kitas, duodantis tokių saldžių vaisių ir tokį sielos pilnumą, kaip niekas kitas. Ir aš esu pilna, aš esu laiminga, net jei verkiu rūkydama balkone, nes viskas užpiso, aš esu sėkminga, net kai mano vaikas sutrenkia kitam vaikui per galvą iš kastuvo, aš esu saugi, net jei kažkas vyksta ne taip gerai, kaip galėtų, aš esu mylima ir aš myliu, aš myliu ir esu mylima. Anksčiau mano gyvenime buvo daug vyrų, dabar yra du ir niekada nesijaučiau tokia apsupta.
