supista bokalo magija

papasakok man savo gyvenimo istoriją.

o kaip pradėtumėt jūs? jei Liesis, Džordžana ir Radžis gali, tai jau visai nebeblatna. norėčiau paskaityt jūsų visų istorijas. kodėl, galvodami apie vaikystę, prisimenam vieną tvorą/medį/skruzdėlyną, o ne tą kitą? aš turėjau savo tvorą, savo medį, ir net ne vieną savo skruzdėlyną, į kuriuos nešdavau cukraus. mano skruzdės buvo išlepintos skruzdės. norėčiau paskaityt apie visų jūsų tvoras, medžius ir skruzdėlynus.

o antram pagal gerumą bare labai mažai vietos ir šampanas kainuoja 8 litus. mes geriam šampaną ir neinam parūkyti, nes grįžus neberastume laisvų baro kėdžių. o ant patogaus baro patogu priglausti galvą. ten gimsta geriausios istorijos ir juokingiausios pažintys. nors kokios dar pažintys, kai visi ir taip čia vieni kitus pažįsta. vilniaus gatvės, vilniaus kaimas. ir mano gyvenimo istorijoj kažkokią vietą turi ir tas univeras hahaha;))

o šiaip savaitgalis su nuostabia, nostalgiška, laisva ir nuoširdžia Umka, kanapiniu alum ir seniai matytais žmonėmis seniai belankytame bare. bare, kuris irgi įsipaišytų į gyvenimo istoriją, kai dar nebuvo kitų barų, o mums – amžiaus, kad galėtume eiti į barus. rūkydavom to baro kieme per pertraukas pačioje bjauriausiose mokykloje, kokia tik gali būt. o vakarais, nesezono metu, ten gerdavom alų iš ikiuko, ir nieko mums niekas nesakydavo, gal kad buvom jauni ir gražūs, o gal tiesiog apgailėtini.

ir vieną žiemą buvo taip šalta, kad gatvė prie to baro užšalo baltai, kilo garas iš šulinių ir mes užtikom tos mokyklos direktoriaus pavaduotoją geriančią vodkę su fizinio mokytoju.

tom dienom didžiausias džiaugsmas būdavo šmc atidarymai su nemokamu vynu ir carlsbergu, gausybės ragas iš po stalų, ir futbolas katedros aikštėj. ir nebuvo jokių valdovų rūmų, o coffeeinnas buvo nauja ir beveik nepopuliari kavinė Vilniaus gatvėj.

vakar tam antram pagal gerumą bare supratau, kad man patinka tai, ką studijuoju. pačiai sunku patikėti, bet šampanas pasitaikė laiku ir vietoj.

skaityt įžvalgas

baras, gyvenimas, muzika, praeitis, šampanas

Kai eini gatve per sniegą, nors ką tik visur tekėjo upės, jauties kaip po vienos nakties nuotykio su pavasariu, klausais paauglystės mylimiausios grupės, kuri savo naujausiu albumu pasuko too much into politics, ir nusileidus laipteliais į mylimiausią barą išgirsti grojant tą pačią grupę, supranti, kodėl tas baras vis dėlto mylimiausias.

Bet šį kartą ne apie tai. Mylimiausiam bare po vieno kito bokalo visada ima vystytis įdomios temos. Šį kartą su bokalo kolege kalbėjom apie ~gerus žmones~

Na, nesiginsiu, niekada nebuvau itin geras žmogus. Kartais norėdavau ir bandydavau tokia būti. Kartais pabūdavau vienam kitam vakarui. Būdavo, kartais net nepajusdavau, kaip (o, gerbiamas Goffman’ai) prisilipindavau prie skruostų gero žmogaus kaukę ir šliaužiodavau su ja po balas.

Nežinau, ar gerai taip daryti. Ar gerai būti geru žmogum. Juk tuos geruosius prisimena jau seniai žolytėm virš jų galvų užžėlus, jei apskritai kas pasivargina tas galvas užkast. Reikalui esant, žinoma. Nors geri žmonės dažnai atsiduria ne laiku ir ne vietoj, ir nebelieka gerų žmonių.

Nežinau, ar verta gelbėt visą pasaulį dorai nesupratus, kad pirmiausia turi išsigelbėt pats. Nes šiais laikais retai kas tave iš už plaukų ištraukia, kai bandai įsitikinti, kad skęstant mirti malonu. Bet kartais kas nors, sutikęs su tavim išgert dar po vieną shotą, padeda daug labiau.

Kas vis dėl to yra tie geri žmonės? Juk, kaip sako sena vaikiška patarlė, ne kiekvienas tave apšikęs yra tavo priešas, ir ne kiekvienas iš šūdo ištraukęs – draugas (ši situacija apsipavidalina prisiminus zylutę, kurią netyčiom apšiko karvė, ir katinuką, kuris zylutę iš šudo ištraukė. su savais tikslais, žinoma).

Na, dar galima prisiminti, kaip vienas religingas vyrukas prašė dievo, kad šis apsaugotų jį nuo draugų, nes nuo priešų neva apsisaugosiantis pats. Čia man per gili filosofija, juk dar net bakalauro neturiu.

Tada savo mylimiausiam bare apsikabinus butelaitį mylimiausio alaus pagalvojau, kad taip, aš labai nemėgstu keleto žmonių. Ir visiškai nieko gero jiems nelinkiu. Linkiu jiems varveklių ant galvų, roto viruso, impotencijos, patalynės erkių ir pacanų laiptinėse. Jei turėčiau progą ir žinočiau, kad man tai neatsisuks atgal dvigubu smarkumu, mielai sušikčiau jiems gyvenimą. Ar aš vienintelė? Ar tai padaro mane blogu žmogum?

Taip pat pagalvojau, kad yra dar didesnė dalis žmonių, visa minia žmonių, kurie man visiškai nerūpi. Aš jiems visiškai nieko nelinkiu ir manęs jie visiškai nejaudina. Man visai neįdomu, kad mano katino išėjimas į balkoną penktadienio rytą padarys įtaką jų bobutės infarktui šeštadienio popietę (chaoso teorija). Žinau, kad jiems taip pat toli ir giliai nusispjaut ant manęs. Ir manęs tai visiškai negąsdina. Ar ir tai padaro mane blogu žmogum? Ar tai padaro juos blogais žmonėmis?

Jau grįžus iš mylimiausio baro pagalvojau, kad iš tiesų man nelabai svarbu, kur mano brūkšniukas gerumo skalėj. Tuo labiau, kad tos skalės skirtingos. Matavimo vienetai ne visad sutampa. Bokalų skaičius irgi šį tą reiškia. Kaip kad beveik mes visi daugiau mažiau biseksualūs, taip ir beveik visi mes daugiau mažiau geri. Ir blogi.

Ir visvien, kiek juodo, tiek balto, na, gal balto kiek mažiau, bet jis kokybiškesnis, ne made in china. Jei manęs paklaustų, ar galėčiau dėl ko nors numirti, tai atsakyčiau, kad ne. Bet aš galėčiau tik dėl jų gyventi. Dėl Jų Tokių, su lietum plaukuose, ir saule ant iki pietų miegančių skruostų, ir tos inteligentiškos kritikos, kuri mane priverčia nemiegot naktimis. Dėl Jų Tokių negirdinčių telefono, geriančių džiną su vaikišku šampanu, laimingų ir liūdnų, labai gerų ir labai blogų.

O juk gyvendami mes padarom daugiau, nei gulėdami po žeme. Arba griovy. Arba upėj.

Ir nesvarbu, koks aš blogas žmogus būčiau kažkieno atžvilgiu, tie, su kuriais eičiau arklių vogt tikrai tai žino. Ir ne tik arklių. Ir ne tik vogti. O jei dar nežino, tai čia tik jų subjektyvus tapatumas. Vis tiek anksčiau ar vėliau sužinos.

*O mylimiausias baras dabar jau turi skaipą.

skaityt įžvalgas

baras, Draugai, p.o.box, paburbėjimai, subjektyva, žmonės

apsiverčiu ant kairio šono, apsiverčiu ant dešinio šono. truputį uždūstu, trupustį apsvaigstu, truputi iškišu akies kraštą iš po antklodės.

už lango nešviečia saulė. bet ta smaila ryto šviesa tuoj pat išdegina man rageną.

užsimerkiu. antklodė jaukiai dusina. antklodė mane supranta.

nenusiimdama antklodės nuo galvos, nuleidžiu koją ant grindų. grindys šaltos. visada sakiau, kad norėčiau kilimėlio prie lovos. tokio minkšto puraus samanų spalvos kilimėlio. tikiuosi, mano būsimi sugyventiniai sugalvos, kad aš to noriu.

nuleidus koją suprantu, kad tai kairė koja. taip ir prasideda diena.

pradėjus naują dieną, prakeikiu nemokamą alų, rastą šalia stalo futbolo stalo. prakeikiu tą prakeiktą rūsį, kuris siūlo visokias prakeiktas švyturio akcijas, prakeikiu malonų simpatišką džiaugsmingą barmeną.

išlipus iš lovos, tradiciškai patikrinu, ar į namus parsinešiau viską, ką prieš tai iš jų išsinešiau. randu ne tik visa tai, bet dar bokalą ir suknelę. bokalų kolekcija pildosi, o suknelių niekada nebus per daug.

prisimenu, kad prieš viską buvau teatre. kultūrinaus kultūroje tarp kultūringų ne žemės kirminų. pasidžiaugiu savo kultūriškumu ir išgeriu tabletę.

o tabletės man nebepadeda. mūsų atbukimo visuomenėj viską reikia vartoti mažais kiekiais, kitaip tu pražuvęs. jaučiuosi pražuvusi. pakišus veidą po savaimiškai kontrastingu senamiesčio vandentiekio dušu prisimenu, kaip jaunystėj gerdavom braškinį sidrą iš skardinės, ir išgėrusios tą skardinę sidro sėdėdavom apdujusios ant upės kranto ir jausdavom, kaip saulė glosto skruostus.

tikrai jausdavom. kartą dar apie tai kalbėjom. tada dar kažkas norėdavo kalbėti apie mažus dalykus. dabar visi nori kalbėt apie didelius dalykus.

bet juk negalima kalbėt apie didelius dalykus, nepakalbėjus apie mažus dalykus. todėl mes ir geriam.

skaityt įžvalgas

alus, baras, praeitis, rytas