Kaip lapė velykas vogė

Seniai matyti veidai seniai lankytose vietose, seniai pamiršti klausimai ir seniai išspręstos problemos. Ar jums patinka karuselės? Kiekvienam saldžiam holivudiniam filme būna karuselių. Saldi vata ir saldūs vyrai, tokie, kurie stebi tave per tris baro stalus ir niekada neprieina saldžiai pašnekėt.

Saldžios nuolaidos saldiems kokteiliams, saldžios nuolaidos saldžioms moterims. Moterys žada viena kitai niekada nepasenti, žada neprasmegti rimto gyvenimo pelkėje šalia pagal dydį surikiuotų šaukštukų. Paskęst tokiam gyvenime taip lengva. Taip lengva apsistatyt daiktais, dienotvarke ir laikrodžiais, ir saldžia buitim užka(ą)sti save.

O laikrodžiai tik tiksi, tiksi, ir mano bare geria mano senos simpatijos, dėl kurių kadaise žydėjo kaštonai ir Radauskas rašė savo cituotinas eiles. Dabar mes nebegeriam to alaus ir tos bromos seniai užmūrytos, dabar, būna, mes išgeriam brendžio ir raudonai pasidažom lūpas.

Bet moterys vis sukasi, sukasi apie savo stulpus, nublizgintus, šaltus metalinius stulpus, sukasi, sukasi, kyla ir leidžiasi, plaukais glostydamos sau nugaras ir blakstienomis keldamos vėją. O besisukdamos moterys žaidžia žaidimus, pačios to nematydamos, pačios susilanksčiusios savyje, ir tam bare, kuriam daugiausia nuodėmių buvo.

O aš tik paprasčiausiai negaliu pakęsti švenčių, nes jos daugiau niekad nebebus tokios pat. Mylimiausiam bare, beje, žalių akcija. Koktelis už svetimą šokį, koktelis už pokalbį prie cigaretės, kokteilis už tas šventes, per kurias niekas nekepa kalakutų, niekas nerašo nieko ant atviručių ir niekas neplauna namuose girindų.

Šiandien eidama į namus mačiau lapę. Šita lapė man neįtikėtinai puikiai įkūnija to mažojo vaikystės princo lapę. Nes mes jau seniai nebesam atsakingi už tuos, kurios prisijaukinam, nes tik jie patys kalti, kad leidosi jaukinami. Gražus ir neįpareigojantis mūsų miestas, visai toks, kaip Walterio alus Rimi už mažiau, nei pusantro lito. Puiki alternatyva morališkai pasenusioms šventėms.

skaityt įžvalgas

, , , , ,

Baro veidai

Taip ir prasidėjo. Kaip viskas prasideda – nespėjus tau nė susivokt, kad prasidėjo, kodėl prasidėjo ir kada prasidėjo. Paskui taip ir pasibaigia, žinoma, tik jau tą pasibaigimą susivokt lengviau, suvokimo prasme. Ir sunkiau, lengvumo prasme.

Taigi, taip ir prasidėjo. Kišom letenytes į pelėkautus, nes labai norėjos sūrio. O sūris bri, tas, kur Paryžiuj tekainuoja eurą. Letenytės prispaustos, mes susisukam į kamuoliuką ir snaudžiam prie pelėkautų, surį apsikabinę. Kartais reikia žaist pagal mainstrymo taisykles. Kartais jos visai nieko. Jei tik sugebėsi po kiek laiko letenytę ištraukt.

Seniai nebuvau mylimiausiam bare. Nes esu sentimentali, nostalgiška, ir man nepatinka nauji veidai už baro, kurie prašo manęs dokumentų ir nežino, kuris konkrečiai butelis yra Baltikos balto. Ir dar, pagaliau suradę, kėsinasi pilti jį į bokalą. Paradoksalu, kad dabar ir pati esu toks pats naujas veidas už baro ir pati nieko dorai nemoku. Bet bent jau nuoširdžiai improvizuoju kaip vyšniuką geriausia prismeigt prie apelsino.

Antram pagal gerumą bare irgi pasikeitė visi veidai. Bet ten, atvirkščiai, vienas naujas veidas yra visiškai pilnai užskaitomas ir puikus, o antrą paskutinėm dienom visai jau galėjau sutoleruoti, nors mes kadaise ir lankėm vieną mokyklą, o mane kaip visad lengvai pykina, prisiminus bet kokią su tuo susijusią detalę.

Baras juk ir yra baro veidai. Nesvarbu, kurioj baro pusėj. Ir bare nuolat keičiasi veidai. Abiejose pusėse. Visuose savo mylimiausiuose baruose gerdavom su savo mylimiausiais veidais, o paskui nebegerdavom, po to, būdavo, kad vėl gerdavom. Ir vėl nebegerdavom. Pavasarį intensyviausiai keičiasi veidai. Jei niekas nesikeistų, ne pavasaris būtų. Taip vakar ir priraičiau dvidešimt septynis parašus.

skaityt įžvalgas

, , ,

O iš degtuko galima išlankstyt laisvo elgesio moterį

Aš nemėgstų tūsų ant riedučių. Ir aš nemėgstu klubinių drabužių. Man net nebepatinka girtos klykiančios mergos, nebent ta merga būčiau aš pati. Bet aš net nebemėgstu girta klykti. Ir man nepatinka lūpų blizgesiai, nes prie jų limpa plaukai, lapai ir cigaretės, ir jei būčiau vyras tai man irgi nepatiktų lūpų blizgesiai. Ypač su blizgučiais.

Jei galėčiau, dėčiau ant Senamiesčio feiskontrolą. Bet tada iškiltų daug problemų neužbaninti savęs. Reiktų daug derėtis, papirkinėti ir atitinkamai sugert su savimi. Nežinau, kaip man patiktų gert su savimi. Kiltų daug neišsprendžiamų dilemų ir reiktų bent porą kartų eiti dasipirkt. Iš pradžių alaus, nes būčiau manius, kad bus paprasčiau, po to kokio pigesnio vyno (Magdutės naktys?), o ginčus galiausiai išspręstu niekuo nebeužgeriami shotai. Bet dilemos tuo ir dilemos, kad jos yra problems offering at least two solutions or possibilities, of which none are practically acceptable.

Paryčiais man gal jau visai patiktų gert su savim, ir tai galėtų palydėt į dar didesnę problemą. Kaip šiandien diskutavom su kolega – užsieniečiai geria, kad pasitūsint, lietuviai – kad pasiparint. Bet ar tikrai? Juk kartą atradus butelio brolį, kiekviena parkė tūsu gali pavirst. Juk svarbiausia mokėt pasijuokt iš savęs. Svarbu gal tik, kad to nedarytum vien tik su savim.

O šiaip, teoriškai, jei visi profilaktiškai bet ne beatodairiškai sugertų su savim, bankrutuotų viena populiari, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose, profesija.

O mes juk norim, kad bankrutuotų beprasmės profesijos? Liktų daugiau laiko gaminti lazanijai, tapyti ant buto sienų ir eit į mylimiausią barą. Arba užsiiminėt smagesniais darbais.

skaityt įžvalgas

, , ,

Kitam gyvenime studijuosiu tapybą

Raudoname paveiksle raudona spalva raudonas jausmas raudona ateitis. Raudonas paveikslas ant plytinės sienos, plytos senos, o paveikslas nenusakomas.

Paveiksle rašyti tamsoje, paveiksle gerti raudoną vyną nuo kako linkio, paveiksle pasilikti, nors niekad jame nebuvai.

Pilies gatvės grioviais plaukia nuorūkos, kiekviena su savo mintim, viena su raudono lūpdažio žyme, nenuplaunama nuo baltų marškinių.

Jei jau tapyti, tai šitaip, jei jau pavasaris, tai toks.

O aš gavau daug dovanų, nors mano gimtadienis ne pavasarį. Visada norėjau gimtadienio pavasarį, bet kažkodėl teko gimti tvankų vidurvasarį, kai kakta teka prakaitas, o naktys tokios nuodėmingos. Ir pilnatis raudonais ratilais, kurie niekas nežino, ką reiškia.

Aš gavau dovanų laiko, bet negavau dovanų paveikslo, gavau dovanų laiko nutapyt visiems pasaulio paveikslams. Juk naktys ne miegui skirtos, ar ne? Geriausios naktys ne miegui skirtos.

Toks jau tas menas, arba mylėt, arba nekęst. Tokie jau tie mes.

skaityt įžvalgas


prev posts prev posts