Galbūt tikrai tai, kas yra labiausiai laikina yra labiausiai gražu? Tos naktys, kurios žinai, kad baigsis ryte ir daugiau jau niekada nebebus tokios pat, tie pokalbiai su pirmą ir paskutinį kartą matomais žmonėm.
Ir baimė pati stipriausia ta, kuri laikina. Jei baimė trunka nuolat, mes su ja susigyvenam, prisijaukinam ją, baimė tampa mūsų dalimi ir mes nebeįsivaizduojam savęs be jos. O trumpos baimės, trunkančios, na, pavyzdžiui, štai dvi savaites, jos užgniaužia širdį ir atsibundi ryte plačiai atmerktom akim, šaltam prakaitui tekant per kaktą. Baisus tas laikinumas, baisu viskas, kas nepažįstama.
O visi žavingi vyrai moka gražiai atkimšt alaus butelį ryte, su tokiu garsu, kad tuoj pat užsinorėtum išgert, paskui ne tik išgert. Kaip ir visos žavingos moterys geriausiai žino, nuo kada dirba kaimyninės vaistinės pirmadienio rytais.
O saldžiausi sapnai spalvotam miegmaišy, mėlynoj prarūkytoj palapinėj, iš kurios iškišus galvą medžiai sudaro nuostabią perspektyvą (kuriai kiekvienas akademščikas greičiausiai turi specialų žodį), jie kyla trikampiu į dangų ir kažkur aukštai aukštai susikerta visi į vieną tašką. Nors, kai skrendi lynu virš tų medžių, pavargusiom kojom ir mėlynėm nusėtom rankom, viskas atrodo dar gražiau. Tik nebežinai, kokiom meninėm priemonėm tą grožį-laimę-laisvę įamžinti, nes tokie dalykai neįamžinami, kaip sugautas drugelis palieka dulkeles nuo sparnų ant tavo delnų, ir gyventi jam dėl to lieka kelios valandos. Gražiausi dalykai – akimirkos, sekundės, kartais valandos, kartais tol, kol užsimerki, arba kol atsimerki.
Ir aš nemėgstu mažų porcelianinių mergaičių ant scenos. Jei jau mergaitės ant scenos, tai tokios, kurios pasakoja, kaip vakar miegojo su penkiais vyrais trim moterim, koncertiniam autobusiuke, išgėrė visi po du butelio Danielso, ir kaip dabar šiek tik pykina. Ir jokių čia man tik pasilik, pasilik, kur jūsų rankos kairėj, kur dešinėj. Tokios mergaitės didina išgeriamo alaus apyvartą.
Bet aš myliu visus nepažįstamus draugus eilėje prie plovo. Ir myliu mergaites medpunkte. Ir myliu apsauginius, kurie nekreipia dėmesio, jei draugam ryte stovi slepiamos skarbonkės.
Užtat labai nemyliu vaikų.
