Tą akimirką kai leidi sau nebebijoti – tu gali padaryti viską.
Kai leidi sau nebebijoti, pagaliau supranti, kad viskas yra tik čia, dabar, ir tavo rankose. Ir tada viskas pažyra į tukstantį gabalėlių – visi panikos priepuoliai, visos tuščios viltys, visi nukramtyti nagai. Įkvėpi dulksnoto rudeninio oro, ir visiškai nebebaisu.
Nebebaisu dėl nieko – net nebebaisu dėl mirties, nes bijoti mirties mažų mažiausiai kvaila, kaip skaičiau pirmam kurse kažkokiam filosofiniam veikale. Ir nebebaisu, kad nėra tokios meilės kaip filmuose ir kaip geriausių draugų namuose, nebebaisu. Tuo labiau nebaisu dėl tokių mažmožių kaip bakalaurinis, ar tai, kad nebesinori rūkyt, ir dar tai, kad mes su kolega nuolat girtai pachmileni ateinam į darbą. Nebebaisu dėl ateities ir nebebaisu dėl praeities. Nes kas buvo, tas turėjo būti, o kas bus – tas turi.
Nebebaisu dėl visų mano mylimiausių septynių mirtinų nuodėmių, nes nebaisu įgytosios krikščionybės ir nebaisu velniūkščių smaluotuose katiluose – aš išsimaudžiau tuose katiluose jau seniai, išgyvenau ir išmylėjau kiekvieną prakeiktąją nuodėmę, ir niekada nebuvo taip gerai, kaip kad jose.
Ir nebaisu, kad už kiekvieną nuodėmę gauni atlygį, karma egzistuoja, su ja nepasiginčysi. Nepaisant to, kad seniai pasiunčiau visas religijas, kažkas pasiliko, kaip pasakytų naujas kol kas mylimiausias dėstytojas – etika lieka, net jei mes ją neigiam. Bet net moralės nebebaisu. Nes nėra nieko, prieš ką mes atsakingi.
Tik prieš save. Ir tai iš dalies.
Ir aš buvau prisimelavus iki ausų, buvau net patikėjus tais savo melais, buvau prisimiegojus su svetimų moterų vyrais, ir niekada nemylėjus savų taip, kaip kad mylėjau juos, buvau prisipavydėjus ir uždusus savam ir svetimam pykty, ir buvau nuoširdžiai troškus kelių niekadėjų skausmingos mirties.
Dabar visa tai man kažkiek gražu. Nes kai supranti, kad nebeverta bijoti, viskas atrodo kitaip. Vieną vakarą, jau senokai, viena mano mylimiausių moterų yra man pasakius – kodėl tu niekada nieko nepadarai iki galo? Nejaugi tu taip bijai prarasti tai, ko iš tiesų net neturi? Grįžus namo ir porą kart parklupus ant laiptų, aš parašiau vieną savo paskutinių eilėraščių. O ryte supratau, kad viskas, ką ta moteris yra man sakius, yra grynų gryniausia tiesa.
