supista bokalo magija

<…>

Ir atrodydavo tada, jausmas toks, lyg gulėtume ant įkaitusio skardinio stogo plikom šiknom, šiknos kaista, o stogas aukštai, ir taip nei pasilikt, nei čiuožt žemyn, ir tos situacijos priversti, pakaitom keisdavomės, kas gulės su šikna ant stogo, o kas galės negulėt.

Tik todėl, situacijos priversti – fizinis skausmas, neįgalumas skraidyt, tik todėl. Taip ir keisdavomės, ir šildavom ir šaldavom, versdavomės, atsiversdavom, ir veldavos plaukai, kol ateidavo vakaras, naktis, stogas atvėsdavo, žemė priartėdavo, ir galėdavom nueit kiekvienas savais keliais. Išvengę pūslių ant šiknos ir sulaužytų kojų, kalti, bet nepakaltinami.

Ir atrodydavo tada, kai užsidengdavau delnais veidą, kad niekas nematytų, ir aš galėčiau į nieką nežiūrėt, atrodydavo tada, jausmas toks, lyg tie mano delnai tebekvepėtų įkaitusia skarda, geležinis toks kvapas, žinot. Atrodydavo, visa kvepiu ta skarda, geležiniu salsvu kvapu, ir tada tik apsivyniodavau rankom pečius, kelius pritraukdavau prie smakro ir sėdėdavau taip, žiūrėdama į Vilniaus stogus, į kiekvieną stogą su sava istorija.

Daug ten tokių kaip mes. Stogai panašūs, stogai skirtingi, ir istorijos tokios, tiek panašios, tiek skirtingos. Kaip ir žmonės. Sutrikusios ir pasimetusios moterys, sutrikę ir pasimetę vyrai, visi su pakaitintom šiknom, svetimu kvapu delnuose, susivynioję savyje, nes apvynioti kitų. O iš apačios žiūrint, stogai kitaip atrodo. Iš apačios žiūrint, labai norint, galima net apsimesti, kad stogų iš vis nėra. Galima žiūrėti į duris, į patiestą kilimėlį su užrašu “welcome” į mūsų gražų mažą pasaulėlį, be skeletų spintose. Galima žiūrėti į langus, galima žiūrėti ir pro langus. Ant palangės kabo petunijos, už lango mergaitė verda žirnelių sriubą, kvapas smelkiasi į gatvę. Galima žiūrėt į lentelę prikaltą prie namo, ir sužinosit, kaip vadinasi gatvė, dar galima žiūrėt į balkoną, kuriame berniukas traukia cigaretę.

O stogai, jie geriausiai matosi nuo kitų stogų. Tada stogai sudaro tokį paveikslą, kuris tikrai nekabo nei vienam jaukiam butely, peržengus šilto medžio duris. Stogai liejasi su stogais, mainosi, atsiskiria, lipa ir perlipa vieni kitus, ant jų pinasi vijokliai, juodos katės vaikšto atbrailom, ir nepaliaujamai garuoja karštis.

<…>

skaityt įžvalgas

žmonės

Paauglystėj aš žiūrėdavau labai daug filmų. Dažniausiai tai būdavo romantinės komedijos/dramos maždaug tokiu siužetu:

1. mergaitė ir berniukas, labai skirtingi, susitinka netikėtomis aplinkybėmis. aišku tai, kad jie per daug skirtingi, kad jiems kas nors išeitų
2. jiems kas nors išeina, berniukas įsimyli, mergaitė įsimyli, jie bučiuojasi ant sūpynių prie didelio amerikoniško tilto
3. sninga dideliais kąsniais arba žydi vyšnios
4. atsiranda blogas žmogus arba netikusi aplinkybė, mergaitė išeina arba berniukas išeina, mergaitė verkia, berniukas spardo alaus skardinę žemyn gatve
5. lyja lietus, griaudžia griaustinis, žaibuoja
6. mergaitė ir berniukas susitinka lietuje
7. pabaigos titrai, visi laimingi

Tuos filmus dažniausiai žiūrėdavau per tv3 arba eidavau su geriausia to meto drauge į Vingio kino teatrą. Nusipirkdavom colos ir guminukų. Tada labai būdavo lengva padalinti pinigus – kinas, guminukai, pietūs mokykoj. Dar Kalėdinės dovanos. Mes visi dovanodavomės vieni kitiems dovanas ir pageidautinai brangesnes, nes kitaip lievai.

Paskui pasikeitė situacija, tėvas nebeturėjo pinigų, ir aš nustojau eit į kinus ir žiūrėt romantines komedijas, tačiau, nepaisant to, iki šiandien jaučių jų proto išpisimo laipsnį. Kaip sociologijos bakalaurantė, dažnai pasvarstau apie žmogų (pageidautinai mergaitę), užaugintą be kokio romantinės komedijos/dramos indėlio į socializacijos procesą. Šekspyras irgi galėtų būti išstumtas už ribų. Ir Liudas Vasaris, seksovas kunigėlis laisvamaniškom mintim po sutana. O Dikaprijus – tik tokiuose filmuose kaip Krepšininko dienoraštis.

Man kažkada sakė, kad jei aš kada turėsiu vaikų, jie bus vaikščiojantys socialiniai eksperimentai, nes aš stengsiuos juos išauginti be tų errorų ir neatitikimų, kuriuos pati išgyvenau. Tada dar bandžiau ginčytis, bet man suvertė stopkę brendžio į burną ir pasakė, kad mano vaikai tada neturės nė lašo to, ką turiu aš.

Dar turiu tokį folderį kompe, pavadintą Perlai, ir ten visokių internetinių draugų ir nedraugų mintys, kurios man pasirodė kažkuo vertingos – nes tokios, kaip mano, arba visiškai priešingos. Ten yra ir ta nežinau kieno ir nežinau kur rasta citata, skambanti maždaug taip, kad pasikeitus požiūriui pasikeis ir aplinkybės. Mane tos mintys tuo ir žavi, kad jos labai skambios ir elementarios, bet realybėj menkai pritaikomos.

Kuomet mano viena draugė dar nebuvo susitvarkius gyvenimo ir prisidirbdavo panašiai kaip aš, mes sėdėdavom jos laiptinėj, rūkydavom mėtines cigaretes, ir aš galėdavau jai pasakoti tas citatas ir aiškinti, kaip viskas gyvenime yra gražu ir paprasta. Vieną vakarą ji manęs paklausė, ar aš pati suprantu, ką kalbu ir kad prisitaikyčiau tai sau. Kurį laiką patarimų jei nebeduodavau, o paskui ir reikalo nebeliko.

O man yra sakę, kad viena didžiausių mano problemų yra ta, kad man per daug patinka, kai man sekasi, ir kai viskas vyksta visiškai ne pagal planą, bet finale sėkmingai. Ir aš nuolat stengiuos sudaryti tas aplinkybes tai sėkmei įvykti, bet galiausiai viskas išeina atvirkščiai. Ir aš netgi dėl to nepergyvenu, mėlynės užgyja per maždaug pusantros savaitės.

Paprastas gero gyvenimo planas:

1. yra aplinkybė, kuriai reikia priimti sprendimą
2. yra geras sprendimas ir blogas sprendimas
3. blogas sprendimas kartais atrodo visai nieko
4. geras sprendimas kartais atrodo durna klaida
5. nepaisant atrodymų, reikia rinktis gerą sprendimą
6. pabaigos titrai, visi laimingi

Vis pagalvoju, kodėl visos vaikiškos pasakos baigiasi vestuvėm, o ne prasideda. Nes tada jos nebebūtų pasakos?

skaityt įžvalgas

gyvenimas, sesija

Šiandien pamečiau galvą ir du telefonus. O dar leidau sau teigti, kad man viskas gerai.

Šiandien man visiškai nusispjaut ant tų telefonų, ypač naujojo seksovojo raudonojo, nes iš pasiilgusių draugų bus matyt, kas dar nenurašė manęs į pražuvusių gretas. Kai pirmą kartą sužinojau apie skinus, tai man pasakojo, kaip jie liepia apsižiot šaligatvio bortą ir atspardo galvą su kerzu. Iki šiol dažnai galvoj iškyla tas vaizdinys.

Šiandien Gėlių gatvės Moteris Už Pinigus man davė prisidegt ir pažiūrėjo taip, lyg suprastų, kaip jaučiuos. Kažkodėl nujaučiu, kad puikiausiai suprato. Ir ėjau tolyn gatve su paskutine cigarete, pamestais telefonais ir kažkur iš užpakalio besivelkančia galva.

Iki kiek galima išprotėt, kad dar atrodytum vėjavaikiškai, o ne idiotiškai? Kai mažai pažįstama mergaitė laiko už plaukų ir sako neik. Mažai pažįstamos mergaitės žino daug daugiau už mane.

Ir kas tie pamesti telefonai, aš juk net savo numerio mintinai nemoku, ir kas ta besivelkanti už nugaros galva, kai joje pilna pigių istorijų, kada nors eisim kartu su galva padirbėt į Gėlių gatvę, bent dvacoką gausim už tai, ką šiaip darom dykai.

O aš miegu tarp pelergonijų, miegu ant kilimo, miegu priimant svarbius sprendimus. Mano plaukai susivėlę aš nebevalgau naktim, Psichbary esu apsiverkus jau penkis kartus. Ten esu pametus galvą, tris auskarus, draugą, pinigus ir dabar dar du telefonus. Jei juos kažkas pavogė, tikiuos, kad jam nuluš koja atviru lūžiu ir aplinkui nebus pagalbos.

Iš akademinės perspektyvos visai norėčiau pagyventi be telefono. Iš gyvenimiškos perspektyvos noriu apsibliaut ir daužyt lėkštes, kiek ten buvo naudingų kontaktinių numerių, tiesiog visas gyvenimas, fakin šit fak. “Feisbukas žlugdo tautą”, sakydavo man kažkas. Dabar aš net pavalgyt nenueinu, kaip stengiuosi atkurti savo socialinį tapatumą jo pagalba.

Kokia paika, lengvabūdė, lengvatikė, romatikė, šizofrenikė ir valkata bebūčiau, jei būčiau berniukas, nepalikčiau savęs vienos gatvėj. Bet jei būčiau berniukas, turbūt taip gudriai negalvočiau.

skaityt įžvalgas

Draugai, gyvenimas, moterys, šūdas, vyrai