supista bokalo magija

We were only supposed to go out for the night,
But it’s been a few hours now since it got light –
We’re a mess, and the worst part is we couldn’t care less.
There’s water in the ash-tray and ash in the sink,
The carpet’s mostly soaking, but there’s nothing to drink –
We’re a state, and we’re starting to regret staying awake.

And I’ll pay for my sins when I get paid,
I’ll stop talking to girls when I get laid.
I should have gone home when I could, but I stayed.
But then I never was the clever one.

We were only supposed to go out for the night,
I did my best to go home but in the end I
lost the fight with myself –
To be honest I was hoping I’d go home with someone else.
And right about now I should be starting my day,
But instead I am sat here downing the dregs of yesterday,
All the while trying to prop up both ends of my smile.

And I’ll pay for my sins when I get paid,
I’ll stop talking to girls when I get laid.
I should have gone home when I could, but I stayed.
But then I never was the clever one,
But always the one to not see that I’m done and
I need to go home and get to sleep,
Always the last to see the moment has passed and
I need to admit my defeat.
And I’m lonely – there, I said it.
I’m lonely, but it’s hard to admit it
When everbody thinks that you’re fine all the time and you’re not.

So we were only supposed to go out for the night…
But who am I kidding? Try as I might I can’t stop
Until I’ve squeezed out every last drop.

And I’ll pay for my sins when I get paid
But I don’t have a penny to my name.
I’ll stop talking to girls when I get laid
But I haven’t had a shower for days.
I should’ve gone home when I could but I stayed,
And so I stay up alone,
And set off on my own
To the station where I catch the first train.

skaityt įžvalgas

pjankė

Šiandien planavau susitikti su dviem mergaitėm. Viena mergaitė man parašė, kad susitinkam pusę devynių ir paklausė, kur norėčiau susitikti. Pasakiau, kad mano siūlymas būtų ten, kur alus nekainuoja septynių litų. Mergaitė nusišypsojo, kad ji negersianti, todėl jai visiškai nesvarbu.

Tiek aš, tiek toji mergaitė šiandien laikėm egzaminus, todėl aš tikrai nesuprantu, kaip galima vakarą po egzamino neišgerti alaus. Juk vistiek tą dieną jau nebesimokysi. Taip pat aš nesuprantu, kaip galima leisti pinigus arbatai. Aš namie galiu išgerti arbatos, turiu bent dvidešimt rūšių arbatžolių, balto ir rudo cukraus, kaimiško medaus, daug citrinų ir stambią šaknį imbiero. Galiu prigamint skirtingų arbatų visai savaitei. O belekokiam kabake arbata kainuoja kaip pusė bokalo alaus.

Kadaise suprasdavau kavos išsinešimui reikalą. Kofeinas, energija, visa kita, arba dar kai šalta einant būna. Tarkim. Tačiau kai padirbau keliose į kavą orientuotose darbovietėse visiškai nebesižaviu kavos pirkimu. Kava išsinešimui tai jau tikrai kainuoja kaip geras bokalas alaus. Aš ir namie galiu pasidaryt kavos. Turiu espresso kavinuką, balto ir rudo cukraus, kokosinio sirupo, pieno ir pieno plaktuvą. Galiu padaryt puikų cappuccino ir net išpiešti širdutę iš putų, c’mon.

Niekaip nesuprantu, kaip galima eiti į barą ir sakyti “aš šiandien negersiu”. Aš asmeniškai jaučiuosi gręžiama padavėjų žvilgsnių, kai prie staliuko sėdi keturi žmonės, trys iš jų jau antrą valandą geria po puodelį arbatos ir jau kokį trečią kartą pasako “ne, kol kas nieko”. Jaučiuos kaip penkiolikos, kai sėdėdavom Pronto ar kaip ten, kol toje vietoje nepradėjo lankytis nepilnamečių inspekcija ir pakuoti rūkančių nepilnamečių.

Bare žmonės susitinka, kad pabendrautų. Ir kad išgertų. Kad gerdami pabendrautų, bendraudami pagertų. Šitie du dalykai yra neišskiriami, kaip Boni ir Klaidas, kaip romas ir laimas, kaip kačiukas ir jo uodegėlė. Šitie dalykai yra taip tobulai suderinti, kaip bučinukai lietuj lyjant taksofono būdelėj ir laužas su gitaros akordais.

Kaip galima eiti į barą ir negerti, kaip? Suprantu, jei tau ką tik išoperavo žandikaulį ir privalai gerti antibiotikus, kad nepasigautum stafilokokų ir neužverstum kojų. Arba jei koks žioplys tau užstatė vaiką, o tu myli žioplį ir dabar daug mėnesių ne tu negersi, o judu su kūdikėliu negersit. Čia baisios išimtys. Kūdikiai, stafilokokai. Bet tik ne sesija! Sesija pati yra paskata laukti egzamino dienos išvakarių ir tada eiti išgerti už tą gautą petaką. Na arba už geresnį pažymį, kiekvienam savo.

Su tuo “šiandien negersiu” galiu pateisint tik vieną mergaitę, kuri taip dažnai sako, bet mes nueinam į mylimiausią barą, neimam alaus, bet paimam žalių, paskui dar žalių, paskui Baltikos, Baltikos, absento ir dar keturis Baltikos trečią nakties išsinešimui.

skaityt įžvalgas

alus, baras, Draugai, moterys, sesija, šūdas

Visada sakydavau, jei Nauji Metai baigiasi sausio 1-ą, tai buvo prasta šventė, ir bus prasti ateinantys metai, viskas eisis šūdinai ir nieko kito neliks, kaip laukti sekančių Naujųjų, kad situaciją pataisyt.

Turiu prisipažint, kartą man taip buvo. Prieš metus ir tris dienas Naujuosiu sutikau valkatiškai nekaip, tranzavau iš Baltupių į centrą, gėriau viena su vyninės barmenu, pamečiau pilną paką vynuoginio tabako ir net neprašvitus jau miegojau savo lovoj. Viena.

Atsikėlus ryte (sausio 1-ą) iškart supartau, kad kažkas yra labai blogai. Tas jausmas sklandė ore. Man net galvos neskaudėjo ir aš viską prisiminiau. Nebuvau pametus auskarų ir nebuvau susiradus naujų draugų, su niekuo nepažįstamu nešnekėjau apie biomolekules, pasaulio pabaigą, pėdkelnių rūšis, su niekuo nesibučiavau tualete. Gulėjau tada ir nenorėjau keltis, nes puikiai supratau, kad ateinantys metai nieko gero nežada.

O jie ir nežadėjo. Nesakau, kad buvo labai jau tragiški, labai norint ir didžiausią šūdą galima pamaut ant pagaliuko ir apsimest, aš taip ir dariau, ir retsykiais metai nusileisdavo, užsimiršdavo, ir man pasisekdavo visai neblogai pasitūsinti ir šiaip linksmai praleisti laiką. Bet, lyginant su anksčiau praėjusiais metais, šie buvo nieko verti. Prisiminus tą, anksčiau praėjusį, Naujaką, nieko nuostabaus. Jis tai jau tikrai nesibaigė sausio 1-ą.

Šiais metais, kad nepasikartotų baisioji klaida, Naujus Metus pradėjau švęsti per Kalėdas. Tiesiog nusprendžiau nedaryti to tarpo, nes iš jo vis tiek dažniausiai jokios naudos. Taigi Naujieji prasidėjo tuščiuose Bixuose, tęsėsi baltuose Reformatuose, perpildytoj Sattoj, paskui netikėtai kiek per anksti persikėlė į Kauną. O Kaune maišosi diena su vakaru (kažkaip ir Klaipėdoj taip, galvoju, gal čia vis dėlto ne nuo miesto priklauso), žmonės šypsosi, degtinės būna trigubai daugiau nei limonado, kažkas per miegus suvalgo visus agurkus, mes apsilankom net traumatologiniam, šaudo fejerverkai vidury gatvės, o kažkoks vaikis, į kurį atsitrenkiam darydami shortcutą, skelia, kad iš kart pamatė, jog esam iš Vilniaus.

Vienintelis, kas mane išgelbėjo iš savaitinės Naujųjų pelkės, tai mūsų seniūnė O, kuri padarė egzaminą sausio 4. Aš tai jau nujaučiu, kas bus.

Šiais metais nieko sau neprisižadėjau. Supratau, kad tai vistiek beviltiška, nes jei aš kažką planuoju, gaunasi visada kitaip (kartais dar geriau), jei nusprendžiu ko nors nebedaryti, būtinai padarau (ir būna dar geriau, ir dar blogiau), taigi pagalvojau, kadangi kitais metais Holivudo išpranašauta pasaulio pabaiga, tai neverta persistengti tvarkytis gyvenimo ir šukuosenos, vistiek sušlaps.

skaityt įžvalgas

pjankė