Šiandien su kolege žiūrėjom debilišką holivudinį filmą apie amerikietiškas debiliškas paaugles, kurios savo noru visos pastojo ir planavo kartu auginti vaikučius ir pirkti jiems mažyčius rausvus drabužėlius. Mane tas filmas išbaidė labiau nei visi Pjūklai, Funny Games ar Martyrs kartu sudėjus ir dar padauginus iš trijų. Tiesą sakant, jei ne kolegė, būčiau seniai jungus jį nachui ir užsileidus kokio gero pikto screamo, kad išdulkint tai iš galvos. Į pabaigą jau nerviniai traukuliai prasidėjo.
Niekas manęs taip nevimdo ir neerzina ir nežlugdo ir nedaužo musgaude per veidą kaip tie argumentai už keturiolikmečių gimdymą, už embriono šventumą, už jo sielą, bei tie visi argumentai dar prieš apnėštėjimo faktą, katrie buvo pateikti filme – mes nedalinsim vaikam prezervatyvų, nes mūsų vaikai nesimyli. Tos, kurios nėščios, tai jos jau post faktum, kiti tai nesimyli.
O kai vis tik išaiškėja, kad jie dar ir kaip mylisi, tai belieka šliaužt savo dar pačių vaikiškais keliais per žirnius ir susipist gyvenimą ir ateitį, nes kažkas tave neatsakingai papiso/tu kažką neatsakingai papisai. Kažkada sakiau, kad jei gyvenimas man taip nenusišypsos, kad reiks darytis abortą, parašysiu ateitiems kartoms išsamų internetinį tutorialą, kur eiti, ką sakyti, kiek pinigų vogti, ko jokiu būdu nedaryti. Nes dabar tokia informacija sklando tik neaiškiuose brudinuose forumuose, kur keturiolikmetės patarinėja trylikametėms.
Trečiam kurse su ta pačia kolege, su kuria žiūrėjom debilišką filmą, darėm presentationą apie abortus. Istorija, statistika, priežastys, pasekmės, so on. Smagiausia buvo daryt researchą apie nelegalius abortų būdus, kurie, pasirodo, yra velniškai populiarūs supistai katalikiškose/puritoniškose šalyse. Ten, kur ne tik pastoti gėda, ten kur ir prezervatyvus pirkti gėda (nors šiaip, man irgi biški gėda. probrem?). Prisiskaičiau šimtus būdų su žolelėm, citrinom, visais Mendelejevo elementais, vynu, laiptais, virbalais ir dar daug kuo. Ruošiant presentationą irgi nerviniai traukuliai ėmė.
Ir čia kažkada gėrėm žalias su viena mergaite, ir išėjo kalba apie abortus, tai ji man pasakė – šiaip aš kaip ir prieš, bet nesmerkčiau. C’mon, ką tai reiškia? Aš irgi nesu už. Niekas nėra už, tačiau yra begalybė prieš, kurie savo jėzum persmelktais argumentais bando įsikišt ten, kur tikrai netelpa. Kaip kadaise sakė G. Carlin – have you noticed that most of the women who are against abortion are women you wouldn’t want to fuck in the first place. Šmaikštus vyrukas buvo. Ir netgi atmetus tą negražų pokštelį apie nesimpatiškas moteris, bent Lietuvoj garsiausiai rėkia menopauzinės bobos ir vyrai – tie, kuriems niekada ne(be)grės du pagaliukai ant baltos plokštelės ir kurie niekada nejaus, ką reiškia po poros minučių apvemtino laukimo į tą plokštelę pažiūrėti.
Tie, kurie niekad neturės paaukoti savo išsilavinimo, kelionės aplink pasaulį, meilės romano su grupės būgnininku/apatinio trikotažo modeliu, kokios afigienos profesijos, apie kurią visą jaunystę svajojo, vien todėl, kad vieną vakarą prisigėrė ir sutiko gražų priešingos lyties atstovą puikiu humoro jausmu ir nusiteikusį eit sandėliuko apžiūrėt. Tie kurie niekada neis ryte į vaistinę pist vaistininkei proto ir nelauks rytojaus pakabinę akių ant kalendoriaus.
Ir šiaip, aš nesuprantu, kodėl visi tokie greiti smerkti. Smerkti paaugles, kurios nieko nežino apie savo kūno funkcijas, smerkt jaunus bachūriukus, kuriems nusipirkt prezervatyvų tas pats, kas nueit į pardę be kelnių, smerkt nepilnametes mamas, kurios savaitgalį prisigeria klube ir kabinasi visiems ant kaklo, nes kas antrą savaitės naktį pražliumbia į pagalvę šalia miegant pienu ir dar kuo nors dvelkiančiam kūdikiui, o ne jo tėveliui, kurį jos taip mylėjo ir kurio akis dabar turi judviejų mažuliukas. Dar kad tik išeitų taip, kad tasai mažuliukas jai asocijuotųsi su kuo nors geresniu nei prarasta jaunystė ir pasiplovęs vyrukas. Žinoma, būna išimčių. Go for them.
O statistiniam jaunuoliui, tai belieka viena išeitis, pavaizduota paveikslėlyje viršuje :)
