Pavasariais miestų ir priemiesčių gatvėse ir skveruose išlenda keturi geriausiai pastebimi objektai. Negaliu teigti, kad jų visiškai nerastumėte šaltuoju metų laiku, bet nušvitus saulelei jie pasirodo visu pajėgumu, rodytūs, lyg tyčia. Nesismulkinant, šie keturi objektai yra šūdai, žibutės, porelės ir vaikai. Kai kurie jų ne taip ir erzina, kol nesusilieja su bato padu, kiti netgi labai pakelia nuotaiką, kol šliejasi prie kojų einant miškelio šlaitu, sekantys būna netgi dar malonesni, kai sudedamasis jų komponentas esi tu pats, na o paskutinieji yra tai, dėl ko pavasaris tampa sunkiai pakeliamas ne vienam individui, vyresniam nei 17.
Šaltuoju metų laiku mamytės matomai daug smarkiau jaudinasi dėl galimai susloguosiančios mažulio nosies, todėl vaikus laiko ten, kur jiems ir vieta – namie. Pavasariais, lyg tyčia, kai nori pasivaikščiot palei upę ar užsitraukt vyšninį dūmą lauko kavinėj, palei kojas painiojasi tie klykiantys maži padarai ir daro viską, kad imtų drebėti kairės akies vokas.
Jaučiu tą nepaaiškinamą nemeilę mažiesiems net ne dėl to, kad tokie yra potencialūs inveideriai devyniems mėnesiams į mano organizmą ir net ne todėl, kad jie iš tolo dvelkia pienu ir tyre, o dvelkdami dar klykia ir ima viską, kas pasitaiko po ranka. Nemėgstu jų todėl, kokiais šalia jų tampa vyresnieji. Štai dama atsiveda mažąjį padarą į lauko kaboką. Jis galės mėtyt šakutes, spiegt, lakstyt, traukyt staltiesę, įspirt padavėjai, tačiau dama sureaguos į aplinką tik tuomet, kai tu užsidegsi cigaretę prie gretimo staliuko.
Vaikai, rodos, sutverti tam, kad kiršintų suaugusius. Tik pabandyk ką nors pasakyt damai apie mažąjį padarą. Tik pabandyk jį pastumt nuo savęs. Tik pabandyk nevalingai nusikeikt, jam itin pažeidus tavo teritoriją. Pavyzdys: šilta gegužės popietė, tu sėdi prie upės, gurkšnoji šaltą kavą, skaitai įtempto siužeto knygiūkštę ir staiga dvi lenkų kilmės babos atsiveda keturis padarus pabraidyti. Tai vyksta būtinai per metrą nuo tavęs. Mažieji padarai klega ir taškosi vandeniu, knygiūkštės lapai sušlampa, skruostu teka upės vanduo. Kai nebeiškenti ir sušunki ką nors panašaus į bled pasiimkit tuos vaikus nachui užpisot, babos net neketina to padaryt, tik nusisuka nuo tavęs, o jų nususęs dvarniaška Sargis prisijungia prie vaikų. Tenka pakuotis šmutkes ir vyniotis ant kokio suoliuko. Prie kurio po 10 minučių prisėda porelė ir pradeda su garsais laižytis.
Jau prakalbus apie vyresniuosius, vaikai iki pasiekdami normalią amžiaus ribą, dažniausiai praeina dar vieną sunkų laikotarpį, dėl kurio jų nelabai galima kaltinti, nes hormonai šiknoj nelabai duoda nustygti vietoje. Jie dažniausiai tūno apsėdę baltųjų puodelių išsinešimui kaboko lauko staliukus ir rūko nelegaliai įsigytas mėtines cigaretes. Jaučiasi labai suaugę, bet per visas 5 sėdėjimo valandas nusiperka vieną karamelinę kavą, nes visus likusius pinigus išleido ant cigarečių. Jie tik sėdi, kimarina, klega, šiukšlina, demonstruoja išmaniuosius telefonus ir žibina akinių stiklais. Per juos normalūs žmonės dažniausiai neturi vietos padėt po darbo dienos pavargusio užpakalio, o jei kartais pataiko rast laisvą kėdelę, nenaudėliai tuoj pat apspinta prašydami cigaretės.
Nežinau, ko nemėgstu labiau. Mažuosius padarus dar yra šiokia tokia galimybė užauginti į teisingus piliečius. Kurie paaugę gertų alų prie upės ir kalbėtų apie revoliuciją. Ar bent jau sėdėtų ten, kur jiems ir vieta – namie, ir užsileidę grifkę ant akių kurtų muziką, kad paskui atsirastų penkta grupė Coldplay. Tačiau, pro kojas pralėkus dar vienam mažąjam padarui, o iš paskos nuvirtus stalui, nuoširdžiai nežinau, kaip tai padaryti.
