supista bokalo magija

Vasaros skliautuoti dangūs ir žolė ne tik kišenėse, o prakaito lašeliai teka kūnais, susilieja ir apsikeičia vieni kitais. Tyla susilieja į garsą, o garsai – į simfonišką tylą, akys priartėja prie akių, ir susipina plaukai. Kažkas bijo vorų, o kažkas – pasiklysti – miške, svetimoj palapinėj, kažkiek – savyje.

Ir rankos įrudę, pečiai raudoni, nosys nusilupę, strazdanos bučiuojasi vienos su kitom. Ir išguldyti, ištrypti ir išgulėti dobilai dobilų pievose, nauji keliai ir takeliai tarp smilgų, dažniausiai nevedantys niekur, bet tokiom dienom tesvarbi tik kelionė.

Visi tie rytai, ateinantys taip anksti, rodos, ką tik degė laužai ir žibėjo akys geltonom liepsnelėm, kilo dūmai į indigo dangų, kur kažkas kažkam melavo apie grįžulo ratus ir samtį, ir štai jau rytas, kojas apglėbia rasa, o tave apglėbia vėsi ranka, dar kelios valandos, ir viskas baigsis.

Vasaros sutvertos pasakoms. Naujoms baimėms ir išplėšytiems sąsiuvinių lapams, naujiems randams su savomis istorijomis ir ražienų nudraskytoms pėdoms. Delnams ant pečių, plaukuose, valandoms drėgnuose bučiniuose ir žemės kvapui delnuose. Žalsviems drugeliams kopūstinukams, gyvenantiems tik vieną dieną.

Jos lipnios kaip pirštai dalijantis žemuogėmis, ką tik suvertom ant smilgos, lengvos kaip peršviečiami sijonai virš rudų kelių, ir tingios kaip popietės tarp saule kvepiančių paklodžių, neperklotų, nenuklotų, neišklostytų. Kai tik geriam vyną ir daužom laiką su musgaude. Ir šitaip – – –

akimirkos, nostalgija