Visą gyvenimą būdama velniškai nepareiginga išbuvau pareiginga. Maža būdama, sušluodavau šiukšles po durų kilimėliu, bardaką nuo lovos – į stalčius, kalną rūbų – po lova. Iš išorės viskas būdavo gerai, tik šypsena kartais išduodavo. Mokykloj nedarydavau namų darbų, arba padarydavau belekaip per 15 minučių ir gaudavau gerus pažymius. Per kontrolinius špargalkės nuguldavo visas rankas, ir po kiek laiko nuprakaituodavo, bet gaudavau gerus pažymius. Baigiau mokyklą jei ne raudonu diplomu, tai bent vienu pagyrimu iš direktoriaus rankų už šimtuką.
Štai jau beveik baigiau univerą – nors dažnai į paskaitas ir tuo labiau kolius bei prezentacijas ateidavau nemiegojus, miegojus ne namie, dar girta, susivėlus ir nepersirengus, nepasimokius, ir gaudavau normalius pažymius. Ne gerus, bet tokius pat kaip tada, kai nuoširdžiai mokydavaus. Praleidinėjau paskaitas, o galiausiai į jas nuėjus, prasvajodavau apie vasarą, mylimus ir nemylimus vyrus, vakarykščius šposus ir išdaigas. Net jei negausiu diplomo, gavau daug daugiau – tokių pažinčių, kurias noris apkabinti, išbučiuoti ir nepaleisti. Arba net daugiau – paleisti, jei jos to norėtų.
Neakademiškumas manyje buvo šitaip įaugęs. Man patiko bėgiot iš pamokų, paskui iš paskaitų, nelaiku ir ne vietoj gerti alų, dėstytojams užduoti durnus klausimus ir šaipytis iš stropių mergaičių. Per tuos keturis metus VU tiek visko nutiko, net nežinau, ką ilgiausiai prisiminsiu, kai viskas baigsis. Gal kaip antram kurse pirmoj pikto dėstytojo paskaitoj man buvo taip bloga, kad maniau stAčiai apsivemsiu, o dėstytojas užrakino auditorijos duris. Gal kaip važiavom su grupiokais namo iš tūsofkės kopose ir man sijonas užsikišo už triūsikų ir visi juokėsi iki ašarų. Gal kaip pirmam kurse abi su G buvom įsimylėjusios po vyrą iš festivalio ir abiems nieko neišėjo, tai tik daug rūkėm jos laiptinėj ir apie tai kalbėjom. Gal kaip pirmą kartą gėrėm dviese su D ir pamatėm, kad visai nebaisu. Gal viską, gal nieko. Gal kažkam pasibaigus, daug kas tęsis toliau. Gal dar įdomiau, nors kiek ir brandžiau. Arba nebūtinai brandžiau.
Nes nepaisant to, kad niekada nebūsim jaunesni nei šiąnakt, net nebūtina būti jaunesniems. Visų mokslo įstaigų baigimas atveria tokias duris, kurias mes matom tik tol, kol galutinai nebaigiam tų įstaigų. Ir aš šiandien noriu eit vartytis žolėje ir skaityti žolėje knygas, noriu gert alų lauko kabakuose iki aušros su nepažįstamais vyrais, ir paskui jų daugiau niekada nebepamatyt, noriu nusipirkt aliejinių dažų ir tapyt, nors tapyba man turbūt niekada nereikš tik tapybos, kartais būna, kad nepamiršti. Ir galbūt tapo net geriau, kad sulaukus dvidešimt plius imi viską matyti daug plačiau – ir aš galiu nenustygti vietoj vien nuo minties, kad važiuosim pasiklausyt metalo į Varšuvą, bet taip pat su mielu noru galiu važiuot pasitūsint į Sūpynes. Kažkaip ramu, net ne pavasariškai.
Dabar belieka sugalvot, ką darysiu kitąmet, jei vis gi VU man neduos diplomo, nes esu neakademiška, neperspektyvi ir labai smarkiai nekenčiu beveik visko, kas susiję su univeru. Čia kaip vaikystėj visi rašydavo į atminimus – kokia pamoka mėgstamiausias? Pertrauka.
