Jei gyventume prieš šimtą metų, būtume mirę jau tada, kai šiaip sugėrėm pirmą dozę antibiotikų. Arba būtume išgyvenę iki antros tokios galimybės. Kiek save atsimenu, mėgdavau pasirgti. Kai buvau maža, valgydavau varveklius, kad galėčiau neit į mokyklą, nes nekenčiau mokyklos. Paaugus susirgdavau jau netyčia – balos, ežerai, sniegai ir pavasariški lietūs. Kiek atsimenu, pasveikdavau nesunkiai ir dar niekada turbūt nesu sugėrus pilno kurso antibiotikų.
Šiandien sėdžiu ir virkauju, kad tik greičiau baigtųsi dėželė. Nepamenu, kada taip šlykščiai sirgau. Antibiotikai, 600 ibuprofenas, nimesilis kuris jau nė kiek nebepadeda, purškalėliai ir skysteliai, druska, gvazdikai ir vodkė negėrimo tikslais. Nepaisant to, kas rytą atsibudus vis blogiau ir blogiau. Nuo protinių dantų, rodos, tuoj prakiurs žandai, sėdžiu kaip bebras ir negaliu nieko valgyt, o nuo anginos negaliu dar ir gerti normaliai beigi rūkyt.
Ir negaliu gerti alkoholio. Kaip tyčia, kai negali, norisi trigubai smarkiau. Atrodo, kiekvienas veiksmas būtų skalsesnis jį praskiedus alumi. Arba vynu. Kokteiliuku. Apkarsta netgi šiaip itin malonūs pavasariški pokyčiai. Vakar, kaip pirmą antibiotikų dieną, gavau lauktuvių nealkoholinio alaus pavadinimu Faxe Free. Jei šalia nebūtų gurkšnojamas Kalnapilio Grandas, toks koncentruotas ir gazuotas, sodraus skonio ir iš stiklinės bonkės, tasai nealkoholinis gal ir būtų pusė velnio. Pirmi gurkšniai, neneigsiu, priminė pasityčiojimą, bet trečia skarbelė ėjo jau visai gerai. Kas ten kariamas pripranta?
Kas baisiausia, tai kad aš jaučiuosi taip šūdinai, kad man net mintis nekyla nusidėti ir išgert butelaitį alaus. Jei tai bent miligramu susilpnintų vaistų poveikį, jau geriau išgersiu ramunėlių arbatos. Negaliu valgyt, negaliu gert, negaliu normaliai bučiuotis, ir dar manęs laukia intervencinė operacija į mano žandikaulį, po kurios, labai tikėtina, vėl seks detoksikacijos kursas. O summer’11, go you.
Spėju, čia viskas tam, kad nebūtų per gerai. Kad neišlepčiau ir nesusireikšminčiau, neatsipūsčiau ir nekaifuočiau. Pasaulio harmonija griebė mane už gerklės ir pavertė ją karo lauko ligonine. Todėl jūs dabar užsimerkit ir padėkokit apvaizdoms, kad galit valgyt pilna burna aštrų kebabą, be skausmų įtraukt cigaretės ar dar ko nors dūmelį, įkalt šotą tekilos ir nulaižyt druską nuo mergikės/berniuko pilvo. Kaip baisu, kad nevertinam sveikataitės tol, kol ji neparodo vidurinio piršto.
