supista bokalo magija

Taip paprastai ir netikėtai, vėlyvą saulėtą rytą, užgėrus kiek akis pramerkiančio akcijinio Švyturio ir užkrimtus kažkodėl islandiškų bulvių su lietuviškom voveruškom, ramūs vasaronės Kernavėje planai virsta Bonifacijaus atostogų planais. Pakuojamės kolegas, žalią pleduką ir vyniojam link stoties. Ten tenka dar kiek luktelėt mikruškės, ir susipila dar kiek alaus iš purvinų čeburekinės bokalų. Mikruškė pasitaiko sausakimša, važiuojam stovėdami, man vaidenasi kriokliai, o kolega išvilioja iš vietinio vaikio sėdynę mainais į išmaniojo telefono žaidimo galimybę.

Kernavėj perkam daktarišką dešrą ir batoną už litą dvidešimt devynis, dar akcijinio Švyturio ir užkandžiaujam po protėvių ąžuolu šalia besifotkinant lenkų jaunavedžiams. Paskui dar kiek alaus ir imam įveikinėti du kilus per mišką, tačiau vos tik įėjus į spygliuočių teritoriją, susitranzuojam dvi mergikes, ir keturiese šiaip taip susipakuojam į mašinos galą. Išlipam prie tvoros ir pagurkšnodami tai vieną tai kitą gurkšnelį smunkam per Arvydo valdas į paupį. Pakeliui sutinkam ir patį Arvydą, kiek papletkinam apie tūsus, netūsus ir garsųjį Kaklaraiščių Medį ir išsiruošiam į kiečiausiems knygnešiams gėdos nepadarysiančią klajonę meldais užžėlusiu dumblėtu paupiu. Kelis kartus smingu snukiu į žemę, kolegą supykina, kolegė susiplėšo basutes, bet neužilgo mes jau pas Bonifacijų, lietuviškai sutaupę tram-ar-kiek-ten litų.

O ten tai jau vasaronė visai įgauna pagreitį, kašis ir futboliukas, alus ir alutis, kosminiai pyragėliai nuo kurių imu stumdytis su nematomom oro jėgom ir pasižadu daugiau niekada niekada, fakin hell, dar kažkas, ir einam ilsėtis, dar kiek apsaldusių apspangusių pokalbių, pamesti batai, kojinės, triūsikai ir mobiliakai, paskui viskas netikėtai rasta, ir atsibudimas nuo visko antrą nakties draugeliui kažkur rėkaujant einam tūūūūsintis, bet mes gi ne tūsintis atvažiavom, tik iškišam galvas iš palapinės, ir virš galvos paukščių takas, sidabrinis ir platus, Grįžulo ratai, visas dangus žaižaruoja kaip Pugačiovos suknelė, vos neapsiverkiu iš to neišpasakyto gražumo, bet tada atvaro kolega su pagrabnyčių žvake ir geriam žalias999, kažkas valgo kilkes ir kilkės labai smirda, todėl tenka daug rūkyt viduj, kad prasiskiestų tvaikas.

Taip aušta rytas, einam alaus, bet baras nedirba, kas mums, kas su barmenės įgūdžiais, kas su santechniko, pajungiam generatorių, balioną, bačką ir visus vaišinam alum, iš pradžių netgi palikinėjam už jį pinigų. Kažkas šoka, kažkas pliotkina, tada mes jau miške, ir dar pliotkinam, paskui kažkas miega, kažkas kabina į priekį vežusias mergikes, kad ir atgal nuvežtų, ir neužilgo jau važiuojam, peralkę ir nudusę. Kernavėj aplankom vietinį larioką, pavalgom šaltibarščių, mėsainių, koldūnų ir duonikės, tada einam toliau tvarkyt energetinių d-laitų pas protėvius. Tiesa, dar kažkada apsivogiu vietinėj parduotuvėj ir gulim ant piliakalnio gaudydami saulės smūgį.

O toliau jau tik draugystė su arkliu ir ilga kelionė į namus grojant netyčia sutikto seno pažįstamo gitara kontroliere, o gražioji kontroliere, kokia jūs graži ir labai norint sisiot. Aš kažkur iššvaistau šimtą litų, tai kad būtų visai užtikrinta vasaronė, namie dar ušsikviečiam Čiliaką, iš pradžių į blogą adresą, nes kažkas nemoka savo adreso. Labai nuotaikingas savaitgalis, bet nakčiai atėjus net Sangrios teko atsisakyt.

skaityt įžvalgas

alus, atostogos, Draugai, festivalis, pjankė, relax, vasara

Ankstyvi vasaros rytai turi savo žavesio ir šarmo, net jei jie sutikti švento Stepono gatvėj kiek pachmielna galva šlepenant namo. Pro palėpės langelį sunardžius su kregždėm ir kiek pašiurpusia rankų oda parūkius iš po žalio pleduko. Su apsvaigusia šypsena švaistyti laiką – check; važinėti traukiniais ir daug sykių statyt palapinę – check; miegot tik su vienu vyru – check; nusikasyt uodų įkandimus iki mėsų – check; gamintis skaniai valgyt ir peržiūrėt visus egzistuojančius seubekus nuo 2000-ųjų – check; pataisyti santykius su tėvais, nes sumažinti bendravimą iki optimalaus kiekio – check. Fakin hell, šita vasara mane stebina, bet viskas gerai.

Ar jūs žinot, kad Senamiesčio butų virtuvėse kartais apsigyvena šikšnosparniai, po lovom – dulkių kamuoliai (dulkiniai triušiai, dulkiniai triušiai), Radvilišky nuvažiavus į tūsą tau žada pačiulpt, jei tik nevarysi namo, vilkiniai šunys yra patys gražiausi, o meilė – visai ne  tik rožiniai burbulai. Ir šalti ežerai veliasi apie kojas, o mes maudomės upėj nuogi, puola gyliai ir suėda rankas iki mėlynių, ir skamba ausyse žodžiai, nė karto negirdėti, nė karto nesakyti, jie susigeria į tamsių kambarių tylą, juos apsaugo sienos, kiek praviros durys ir pirštai sunerti.

Labai daug visko galvoje, labai mažai dienotvarkėj, dar keli savaitgaliai planuose, ir CV papildymai, Šiauliai, Smiltynė, Kėdainiai, ir nors nuplaukė Čekija kartu su kaikieno privalėjimu neišvykti, nuplaukė net neatplaukęs Amsterdamas ir Paryžius, nes, po velniais, netikėta ir baisu, bet man dabar Vilniaus gatvės artimos ir geros, švelniai glosto kojų padus, kai bėgam per audrą pro čeburekinę.

Ir užpuola keistas jausmas, kai sustoja smaugiantis nerimas, nors priežasčių visada yra, ir kartais jos būna net rimtesnės, nei visos ankstesnės kartu sudėjus, bet kažkokiu antgamtiniu būdu įsijungia pozityvumo variklis, ir norisi tuo pozityvumu apsupt tuos kitus nerimo kamuojamus, tvirtai suspaust ir nuramint, kol dar vasara, kol dar vyšnios krenta tiesiai į burną, o kaimo keliukai tokie minkšti ir tylus sustot pailsėt.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, relax, subjektyva, vasara

Vasaros pradėjo skirtis prieš šešerius metus. Iki tol viskas buvo apibrėžta ir pažymėta šeimos iš tėvo pusės sodeliu, jo pušynėliu, kuriame laidodavom drugelius ir laumžirgius, Preilos kopomis ir rūkytu karšiu ant marių kranto, King’o romanais ir lėtai tiksinčiu laiku belaukiant, kol reikės grįžti į ugdymo įstaigą ir klausytis įdomių vasaros istorijų. Kartais paklausydavom Shakiros virš Olandų žiedo, kartais išvažiuodavom grybauti, bet viskas buvo taip statistiškai vienoda ir emociškai tylu. Dabar, kai pagalvoju, neišskirčiau nei vienos iš ankstesniųjų vasarų, neatsimenu nei vieno įvykio, įvykusio konkrečiai tada ir tada, ir net ne mano užgerta atmintis dėl šito kalta.

Pirma įsimintina vasara atsitiko dutūkstantis penktaisiais, kai pirmą kartą paragavau alaus iš bembelio ir susiradau draugų, katrie, kaip bebūtų keista, metams bėgant išaugo iš šiaip sugėrovų ir tapo tais žmonėm, su kuriais eičiau ne tik arklių, bet ir vienaragių vogti. Ne visi, aišku, vieni dingo, kiti pasimetė laiko tėkmėj, treti dar kažką padarė, bet ta vasara po dešimtos klasės liko vasara, niekada neišnyksiančia iš mano galvos. Tai buvo uždraustų dūmų ir griuvėsių vasara, ilgų pokalbių ir žaidimų kamuoliu Katedros aikštėj vasara, pirmos kelionės į užsienį ir pirmo tikro bučinio vasara, geltonų konversų vasara, labai greitai prabėgusi vasara. Tą vasarą atsakančiai apsinuodijau Anzelmutės alum ir mane nešė nuo Užupio fabrikų iki Katedros aikštės, kur vėmiau po krūmais ir niekas net nesišaipė. Tada nusidažiau plaukus oranžine spalva ir nusideginau su peroksidu, įsivėriau pirmą auskarą ir klausiau neįtikėtinai daug Offspringų ir Cranberries. Dar mokiausi groti gitara ir nutraukiau pirmą (trečiąją) stygą. Rugsėjo pirmąją pirmą kartą bėgau nuo mentų ir nuo vyro, kuris labai prašė, kad jam pačiulpčiau.

Antra įsimintina vasara buvo vasara, kai turėjau geriausią draugą, kai nuvažiavau į pirmą muzikos festivalį ir į pirmą kelionę prie jūros be šeimos, kai miegojau kopose keistam betoniniam namely, peršalau ir gėriau Coldrexą užpiltą šaltu vandeniu pas Preilos bobulę, kol draugė žiūrėjo Catch me if you can. Tą vasarą pirmą kartą skridau lėktuvu ir labai bijojau, atostogavau Kretoj, Oriono viešbuty, kuriame galėjom gert nemokamai, tai tą ir darėm, išragavau visus įmanomus kokteilius, o paskui galavausi sekančią dieną važinėjant po kalnus, maniau, kad stabiliai numirsiu, o draugė laikė man galvą. Tada buvau labai smarkiai, itin laiminga, maniau turinti begalo daug draugų, šokau šokius Jūros šventėj, atšvenčiau aštuonioliktą gimtadienį lauko tūse grojant Love is in the Air, nieko nemylėjau ir nekentėjau meilės kančių, vasaros pabaigą sutikau pagoniškoj stovykloj, kur kasdieną eidavom po porą kilometrų iki kaimo parduotuvės, vakarais gerdavom alų ir klausydavom gitarų ir dainų, rytais žaisdavom kortom kluone, kažkur giliai po šiknom lakstant žiurkėms. Ai, dar tą vasarą buvau beveik blondinė, labiausia blondinė per visą gyvenimą.

Trečia įsimintina vasara buvo įsimintina vien jau dėl to, kad baigiau mokyklą. Pasileidau tekina nuo visų vadžių, įsipareigojimų ir kompleksų, įsipainiojau į visokias vyriškas aferas, daug kartų įsimylėjau, daug kartų pabėgau nuo įsimylėjusių mane, laksčiau po gatves, parkus ir palapines, dėjau daug vilčių į ateinančius ketverius studentavimo metus. Susigooglinau, ką reiškia specialybė, į kurią įstojau. Tais metais daug visko keitėsi, keitėsi draugai, keitėsi žmonės, keitėsi vyrai, keitėsi santykiai su tėvais, kurie pagaliau ėmė tapti nebe tokiu ball and chain ant kojos. Klausiau daug Toro Bravo ir Paul Needza Friend, važiavau į fuxų stovyklą, susipažinau su būsimais grupiokais, jaučiaus keista, pasimetus, nesusipratus, labai kažko norėjau, tuo pačiu nenorėjau nieko, kažko ilgėjaus, tuo pačiu nežinodama, ko būtent ilgiuos. Nepaisant visko, būtent ši vasara daug ką pabaigė ir daug ką pradėjo, viską, ko neatsikračiau, o gal nenorėjau atsikratyt dar daug metų.

Ketvirta įsimintina vasara buvo visiškai kitokia vasara. Visas laikas buvo praleistas su grupiokėm, keistoji kelionė į Bulgariją (aka maxi Palangą), kur daug gezų marozų, o mes panelės iš Lenkijos rajono, pirmi pasitūsinimai po klubus, nemokami kokteiliai, pigi tekila, ilgi draugės E. ruošimaisi prieš išeinant į miestą, kebabai ir nudegę pečiai. Paskui tolimesnis vasaros leidimas po festivalius, keistasis raudonojo mėnulio užtemimo savaitgalis, kuomet grįžau namo paryčiais braukdama delnu per Arklių gatvės sieną, galvoj skambant Vampire Weekend. Ta vasara buvo kažkokia brandesnė, palikus pankrokus užnugary, bet vis gręžiojantis į tai, kas buvo.

Penkta įsimintina vasara, mano gyvenimo vasara, kuomet išvažiavau pakeliauti, kur akys mato, kuomet buvau laimingiausia per visą savo istoriją, kuomet atradau save, vėl paleidau, ir vėl atradau. Vasara, kai buvo šitaip ramu, kelias prieš nosį, kelias už nugaros, bomžavimai ir valkatavimai, skvotavimai ir couchsurfingavimai, tranzavimai ir meditavimai. Jei kas tik pasiūlytų, viską pakartočiau, ir dar trigubai labiau, ilgiau, giliau, dievaži. Tai buvo laimės vasara, kol labai nelemtai neįsimylėjau ir viskas nesusigadino:) Iš kitos pusės, tai buvo ir patirties vasara, nes viskas, kas mums nutinka, tik į naudą, tik į naudą, žinoma, supranti tai po kiek laiko. Nelemtasis įsimylėjimas mane tąsė ilgai ir nuobodžiai, aš buvau tai laiminga, tai žiauriai liūdna, visą laiką būdama tiesiog jaunatviškai naiviai kvaila, su dar neišgaravusiom autostradom iš galvos. Viskas atrodė taip paprasta, bet kartu taip sudėtinga, aš nesupratau, kodėl žmonės užuot darę paprastai renkasi sudėtingą kelią, ir atrodo šitaip sumautai iš (mano) šono.

Šeštoji vasara visai nebuvo įsimintina, tiesiog ji buvo taip neseniai, kad dar nespėjo nugaruot į nebūtį. Per tą vasarą visiškai nieko nenutiko, visą ją pradirbau kaboke be kondiškių, gavau karščio smūgį, išvažiavau į vieną festivalį, per kurį tik gėriau, gėriau ir miegojau, ir dar vos neprisidariau vaikų (turbūt dvynukų), tą vasarą galvojau apie praeitą vasarą, savaitę gyvenau viena Baltupių kotedže ir bijojau vaiduoklių, momentais labai liūdėjau, nes rodėsi, kad everybody is having much more fun. Tiesa, gimtadienį atšvenčiau neįtikėtinai nuotaikingai ir dar užmigau girta kine per Inception.

O šita vasara tai visiškai kitokia, pati gerai nesuprantu, kas vyksta. Žinau tik, kad labai karšta, kiekvienas savaitgalis labai smagus, o darbo dienom tingiu ir geriu Fantą. Daug gamtos, laužų ir bučinių, daug tvankių vakarų, kuomet nesinori nieko veikti, tik žiūrėti zombių filmus gurkšnojant akcijinį Švyturio alų, nes įvyko visiškas užsikabliavimas ant bokalų lošimo, ir užuot surinkę trisdešimt du kamštelius dviems bokalams, jau turim tiek, kad tuoj galėsim pasiimt penkis. Visą mėnesį atostogauju, retsykiais pažaidžiu namų šeimininkę, retsykiais panerimauju, pirmą kartą gyvenime neturiu jokių ateities planų ir net nenoriu jų turėt, nes vos tik apie tai pagalvojus, pasidaro silpna. Dar kolekcionuoju uodų įkandimus, dažnokai trinu Reformatų parkelio laiptus ir labai noriu prie jūros. Tai tiek.

skaityt įžvalgas

atostogos, gyvenimas, praeitis, vasara, žmonės