supista bokalo magija

Vakar po ilgos ilgos ilgos pertraukos buvau mylimiausiam bare. Barmenas šypsojosi man žiūrint į šaldytuvą ir sakė, kad vis dar neturim, ir neturėsim, ir be savaime buvo aišku, apie ką eina kalba. Barmenė draugiškai šūktelėjo labas!, o aš juk jų nei vieno asmeniškai nepažįstu, tik daug naktų ir rytų esu pragėrus šalia jų, kartais su jais, kartais viena, esu verkus jiems ant baro ir esu bučiavusis jų tualete, esu išėjus nežinia kur nežinia kaip nežinia su kuo iš jų baro. Esu ten išgėrus dėžę Baltikos per vakarą, esu gėrus iš švepsą šotais, kai negalėjau gert. Esu ten patyrus vieną liūdniausių patyrimų gyvenime, kai per kažkokį trankų koncertą girta G. man sakė, žinai, o aš tikrai esu laiminga! daugiau neatsimenu iš to vakaro, tik kad išėjau anksčiau nei paprastai.

Atsimenu pirmą kartą bare, kuomet dar nežinojau, ko ten tikėtis, bet vos pamačius dekupažinius stalus supratau, kad bus gerai. Atsimenu ir paskutinius kartus bare, kuomet šiaip keitėsi likimai, ir viskas jau buvo kitaip. Atsimenu ir visus pokalbius bare, po kurių kildavo šitiek minčių, atsimenu ir tylą, kuomet norėdavos, kad stalas ištirptų ir nebebūtų kliūčių. Baras greitai tapo mylimiausiu baru, jis dalyvavo tiekoje istorijų, daug ką jis atsimena geriau už mane.

O dabar mes nebegeriam baruose, nebent Šventam bare, nors alus ten velniškai neskanus ir bokalai dažnai krenta iš rankų, dabar mes geriam balkone ir dar dažnokai geriam lovoj, o kartais tiesiog iš vis, imam ir negeriam. Būna, geriam rytais, d-laitą iš Gramutės, būna, perkam bambalį sidro iš keisto padvalo Kauno gatvėj, kur gezai žaidžia biliardą, nepilnametės geria šamurliakus ant žemės, o durys atsidaro tik išbeldus kodą. Ir aš galvoju apie vakar vakarą, kai išgėriau porą bokalų mylimiausiam bare, ir galvoju, ar smarkiai aš pasiilgau tų vienišų naktų tarp nepažįstamų draugų, po kurių grįždavau namo į plačią lovą ir užmigdavau šalia ant žemės pasistačius Baltikos butelį. Paskui ryte eidavau į paskaitas, ir kioske pirkdavau colos ir kramtomos gumos.

Skaitau, gal čia vasara kalta ir bedarbystė, ir gal rudeniui įpusėjus vėl prisiminsim barus. Tik po tokios pertraukos galvoju, iš kur anksčiau rasdavos tiek pinigų.

skaityt įžvalgas

baras, gyvenimas, vyrai

Nebemoku nujausti dienų nuo ryto, – pagalvojau šiandien, važiuodama dvidešimtu troleibusu, iš Rūdninkų stotelės pajudėjusiu o7:o4. Aplinkui mane sėdėjo moterys ir vyrai trumpais ir pusilgiais rudeniniais paltais, o už lango tvelkėsi juodi debesys. Aš buvau apsiavusi atvirom vasarinėm basutėm ir vinintelis šiltas rūbas ant manęs buvo medvilninė skara.

Kokio darbo norėtumėte? – paklausė manęs dama blizgančia palaidinuke ir peroksidinėm bigudukinėm garbanom. Paskui sekė susidomėjęs antakio kilstelėjimas ties pokalbiu apie sociologiją.
Su sėkmės palinkėjimu grįžau į gatvę, kurioje dirbti nėra itin populiaru. Čia diena iš dienos šnypščia atsukinėjami bambaliai, pro langus nuolat skamba rusiški šlageriai ir už lango netyla pokalbiai ir diskusijos. Čia mano šunelis jau be baimės skuodžia purvina laiptine, o aš per balkoną šnekuosi su nekantriu labradoriuko šeimininku, kurio augintinis nė už ką neina toliau ir maniškio pamėgtos žolytės.

Šitoj gatvėj jaučiuos kaip užsieny, – man sako Do, ir aš linkčioju galva. Ši gatvė – kontrastų gatvė, niekur nemačiau jų tokių ryškių. Čia pro mažiausiai milijono verto buto langus galima žiūrėt į valkatų porelę iš konteinerių išrinkinėjančią maistą, vyro nosis tokia raudona, kad jau beveik ruda, o moteris apsiavusi keliais dydžiais per didelėmis lakinėmis kurpaitėmis. Nuo jų dvelkia viskuo, kuo tik gali dvelkti, bet vyras laiko moterį už rankos, kol toji sveriasi per konteinerius. Tuo tarpu milijoninio buto langai beveik visuomet tamsūs, – Reikia dirbti nesustojant, kad tokį butą turėt, – kalba M. Ir mes nesirūpinam kabinti užuolaidų.

Čia aš pastebiu smulkmenas, nors anksčiau jos dažnai man prasprūsdavo pro akis, aš taip visur skubėdavau, stengdavaus spėti, padaryti, nueiti, sudalyvauti, o dabar dažnai žiūriu pro langą, kol laukiu išganančio email’o, nieko per daug nesitikėdama. Tik šunelis guli po kojomis, jis niekur toli nesitraukia, nes nuolat tikisi gauti maisto, maisto ir dar maisto, na bent jau arbūzo, arba bambalio kamštelį. Jis rodo jaunatvišką charakterį ir lipa ant lovos, įkanda M. į nosį, primyža ežerą primyža vandenyną, ištraukia tris kompo mygtukus, užsispyręs neina ten, kur eiti noriu aš, nes pamato tris mažus lenkiukus, besikarstančius ant sūpynių.

Kaip aš galiu su juo nesilaižyt, aš jį myliu, – sako man M., o aš tepu spiritu jam kraujuojančią nosį. Esat nekantrus, esat netvarkingas? Įsigykit šunelį, viskas kaip man susitvarkys. Na gerai, ne kaip mat, bet tikiu, kad susitvarkys. Nes kai aš iš vakaro prigėrus belekokių šamurliakų guliu ant lovos ir dejuoju, kas pusvalandį bėgdama pavemt, šunelis guli šalia lovos palenkęs galvą į dešinę pusę ir, atrodo, supranta, kaip man blogai. Bet kai bandau jam įrodyt, kad negalima kuisti šiukšliadėžės ir kąsti man į koją, kol verdu jam kiaulienos kaulą, jis urzgia, šokinėja į orą ir sako eik tu nachui, šeimininke.

O minėtosios smulkmenos, kurias dabar pastebiu, kuria keistą ramumo aurą, kol jas matau, man darosi neįtikėtinai ramu. Tokios smulkmenos, kaip pelenai, besileidžiantys iš balkono, voratinklis duše, barzdos plaukeliai ant šalia miegančio skruosto, kokosinio smilkalo dūmai ir kranas, kapsintis į vandens pilną puodelį, tokios smulkmenos kuria keistą atmosferą, kad viskas yra labai įdomu ir viskas yra labai gerai. Kontrastų gatvėj.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, smulkmenos, subjektyva, šunelis

Moteris raudonais plaukais užsipylė penkioliktą puodelį čiobrelių arbatos ir persisvėrė per balkoną. Balkone mėtėsi d-lighto buteliai, nes pirmadienis, o vakar buvo sekmadienis (anot R.B.), o plaukai trečią dieną neplauti, nes moterį prigriebė visai nevasariškas peršalimas, be to, duše netikėtai dingo elektra.

Moteris galvojo apie kitas moteris, apie visas savo gyvenimo moteris. Apie tokias moteris, kokia kadaise buvo ji pati, apie tokias, kokia niekada negalėtų būti, apie tokias, kokia niekada nenorėtų būti. Šitiek daug moterų pasitaiko moterų gyvenimuose, kartais net daugiau, nei vyrų. Tokių moterų, kurios šnypščia už nugaros, tokių, su kuriomis šitaip gera gurkšnoti kavą ir kepti obuolių pyragą, tokių, su kuriomis yra apie ką lakti baruose iki paryčių, tokių, su kuriomis bandoma švelniai bučiuotis, tikrinant, ar tikrai nėra nieko geriau už vyrišką glėbį.

Moterys pralekia gatvėmis, parkais, jos dažosi lūpas laukdamos žalios šviesos savo automobiliuose, moterys gamina pietus savo vyrams, lėtai veda už rankos savo mažus vaikus, jos turguose, troleibusų stotelėse, knygynuose ir bibliotekose, moterys kvepia skirtingais kvepalais, tačiau kiekviena lieka ištikima mylimiausiam kvapui, moterys laukia naktimis savo negrįžtančių vyrų, tuo metų tiems vyrams ant peties verkia kitos moterys, vienos moterys užriša vyrams kaklaraiščius, kitos lėtai juos atlaisvina, moterys nejučiomis liečia savo plaukus skaitydamos vasarišką knygą.

Moterys tokios gražios, kuomet atranda savo mažiausiai tikėtiną amplua, jos gražios savo vyrams, jos gražios kitų moterų vyrams, jos gražios kitoms moterims, jos tyliai šypsosi veidrodžiui, nuo kurio taip seniai nenuvalytos dulkės. Moterys šitaip velniškai stiprios, nors šitaip mėgsta paverkti, išsibliauti raudamosis plaukus, kuomet niekas nemato, tik kaimynai gal girdi, trankydamos pagalvę, šveisdamos puodelį į sieną, pačios nežinodamos, kodėl ir dėl ko taip daro. Niekas nėra toks pavojingas moteriai kaip kita moteris, ir kiekviena moteris tai žino, o jei nežino, tai tyliai jaučia, ir tas jautimas suspaudžia kumščius ir palieka raudonas nagų žymes delnuose, kol rami šypsena negęsta nuo veido.

Moterys šitaip moka apsimesti, suvaidinti reikiamą rolę, būti tokiomis, kokių reikia – reikia vyrams, reikia kitoms moterims, reikia bendradarbiams, darbdaviams, uošviams, tėvams, tik po penkto šoto pipirinės degtinės, kad vasariškas peršalimas taip nedraskytų, moterys atpalaiduoja savo ilgus rausvus liežuvius kaip šuneliai per kaitrą ir bučiuoja vyrams kaklus šnibždėdamos, kad myli. Ir jokia moteris nėra tokia stipri, kaip įsimylėjusi moteris, tačiau jokia moteris nėra tokia silpna, kaip pagaliau prisipažinusi, kad myli.

Moteris gali būti tobula visiems vyrams, ir moteris gali būti tobula vienam, tai kiek sunkiau, tačiau įmanoma. Ir nors moteris šitaip lengva papirkti, netikėta gėlių puokšte, kaltu žvilgsniu iš padilbų, drėgnu liežuviu už ausies, saldžiais žodžiais ir dar saldesniais veiksmais, net visiškai parsidavusi moteris iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo ankstesnį grožį, tokį, nuo kurio visų baro alkoholikų žvilgniai nuslysdavo ja, tą savo tikrą ar netikrą amplua, ir kaip sunku tai bebūtų, moteriai tinka kančia ir monaliziškas žvilgsnis, kuomet nė velnio negali suprast, kas toj jos galvoje. Gal paprasčiausiai nieko, o gal ne paprasčiausiai, o itin kebliai sudėtingiausiai nieko.

skaityt įžvalgas

išgalvoti personažai, moterys