supista bokalo magija

Nebemoku nujausti dienų nuo ryto, – pagalvojau šiandien, važiuodama dvidešimtu troleibusu, iš Rūdninkų stotelės pajudėjusiu o7:o4. Aplinkui mane sėdėjo moterys ir vyrai trumpais ir pusilgiais rudeniniais paltais, o už lango tvelkėsi juodi debesys. Aš buvau apsiavusi atvirom vasarinėm basutėm ir vinintelis šiltas rūbas ant manęs buvo medvilninė skara.

Kokio darbo norėtumėte? – paklausė manęs dama blizgančia palaidinuke ir peroksidinėm bigudukinėm garbanom. Paskui sekė susidomėjęs antakio kilstelėjimas ties pokalbiu apie sociologiją.
Su sėkmės palinkėjimu grįžau į gatvę, kurioje dirbti nėra itin populiaru. Čia diena iš dienos šnypščia atsukinėjami bambaliai, pro langus nuolat skamba rusiški šlageriai ir už lango netyla pokalbiai ir diskusijos. Čia mano šunelis jau be baimės skuodžia purvina laiptine, o aš per balkoną šnekuosi su nekantriu labradoriuko šeimininku, kurio augintinis nė už ką neina toliau ir maniškio pamėgtos žolytės.

Šitoj gatvėj jaučiuos kaip užsieny, – man sako Do, ir aš linkčioju galva. Ši gatvė – kontrastų gatvė, niekur nemačiau jų tokių ryškių. Čia pro mažiausiai milijono verto buto langus galima žiūrėt į valkatų porelę iš konteinerių išrinkinėjančią maistą, vyro nosis tokia raudona, kad jau beveik ruda, o moteris apsiavusi keliais dydžiais per didelėmis lakinėmis kurpaitėmis. Nuo jų dvelkia viskuo, kuo tik gali dvelkti, bet vyras laiko moterį už rankos, kol toji sveriasi per konteinerius. Tuo tarpu milijoninio buto langai beveik visuomet tamsūs, – Reikia dirbti nesustojant, kad tokį butą turėt, – kalba M. Ir mes nesirūpinam kabinti užuolaidų.

Čia aš pastebiu smulkmenas, nors anksčiau jos dažnai man prasprūsdavo pro akis, aš taip visur skubėdavau, stengdavaus spėti, padaryti, nueiti, sudalyvauti, o dabar dažnai žiūriu pro langą, kol laukiu išganančio email’o, nieko per daug nesitikėdama. Tik šunelis guli po kojomis, jis niekur toli nesitraukia, nes nuolat tikisi gauti maisto, maisto ir dar maisto, na bent jau arbūzo, arba bambalio kamštelį. Jis rodo jaunatvišką charakterį ir lipa ant lovos, įkanda M. į nosį, primyža ežerą primyža vandenyną, ištraukia tris kompo mygtukus, užsispyręs neina ten, kur eiti noriu aš, nes pamato tris mažus lenkiukus, besikarstančius ant sūpynių.

Kaip aš galiu su juo nesilaižyt, aš jį myliu, – sako man M., o aš tepu spiritu jam kraujuojančią nosį. Esat nekantrus, esat netvarkingas? Įsigykit šunelį, viskas kaip man susitvarkys. Na gerai, ne kaip mat, bet tikiu, kad susitvarkys. Nes kai aš iš vakaro prigėrus belekokių šamurliakų guliu ant lovos ir dejuoju, kas pusvalandį bėgdama pavemt, šunelis guli šalia lovos palenkęs galvą į dešinę pusę ir, atrodo, supranta, kaip man blogai. Bet kai bandau jam įrodyt, kad negalima kuisti šiukšliadėžės ir kąsti man į koją, kol verdu jam kiaulienos kaulą, jis urzgia, šokinėja į orą ir sako eik tu nachui, šeimininke.

O minėtosios smulkmenos, kurias dabar pastebiu, kuria keistą ramumo aurą, kol jas matau, man darosi neįtikėtinai ramu. Tokios smulkmenos, kaip pelenai, besileidžiantys iš balkono, voratinklis duše, barzdos plaukeliai ant šalia miegančio skruosto, kokosinio smilkalo dūmai ir kranas, kapsintis į vandens pilną puodelį, tokios smulkmenos kuria keistą atmosferą, kad viskas yra labai įdomu ir viskas yra labai gerai. Kontrastų gatvėj.

gyvenimas, smulkmenos, subjektyva, šunelis