supista bokalo magija

Penktą kartą gyvenime pasirašinėdama popiergalį, vadinamą darbo sutartimi, triskart viduje apsivėmiau. Nesvarbu, kad šį kartą popiergalis terminuotas ir apimantis tik 26 dienas, iš kurių atmetus savaitgalius telieka 20 dienų po 8 valandas, t.y. viso 160 mano gyvenimo valandų, mane vistiek purtė tas priešdarbinis kratulys.

Nesuprantu, kaip žmonės gali siekti karjeros, kopti tais laiptais, tapti projektų vadovais, direktorių pavaduotojais, bendrasavininkais, kūrybininkais ir kitokiais žalčiais. Kaip jie gali savo noru dirbti viršvalandžius, kapstytis popieriuose, siuntinėti savo sekretores pirmyn atgal atgal pirmyn ir į kofeiną, aukoti savaitgalius tam, kad išgrynintų naujo projekto idėją, vykti į transatlantines komandiruotes trim mėnesiam. Nekalbu apie tuos paycheck to paycheck žmogelius, kalbu apie idėjinius darboholikus, kuriems darbas yra jų gyvenimas.

Dirbu tam, kad galėčiau nebedirbti, jau nebepamenu kas, bet kažkas sakė. Aš irgi visus savo darbus tik taip ir žymėdavau – padirbi iki tam tikro momento, o tada už tuos pinigus kažką darai, šiaip švaistai arba tiesiog lodoriauji, kol gali. Vaikštinėji darbo biržon ir gauni pusės etato minimumą – o kodėl gi ne. Niekada pradėdama dirbti nesitikėjau, kad po poros metų tame darbe užimsiu geresnes pozicijas ar mane kas nors pastebės. Nachui.

Dabar iki popiergalio įsigaliojimo liko dar kelios savaitės ir jau žinau, kaip jos sparčiai prabėgs. Savaitės bėga kaip vipetai, kai po jų laukia kas nors nelaukiamo. Dar neaišku, kaip bėga savaitės, po kurių vienu metu laukia ir kažkas laukiamo, ir kažkas nelaukiamo. Reiks stebėti.

Pasirašydama popiergalį galvojau, kaip norėčiau išvažiuot į JAV prerijas į medinį namelį ir augint ten kukurūzus. O už namelio kanapes. Turėt iki dešimties sugeriamų kaimynų, popietėm su jais papliekt kortom. Arba virt uogienes su damom, kol vyrai žvejoja gretimam upely. Šunelis ten galėtų gaudyt pacus ar barsukus, ar kas ten prerijose begyvena. Tokioj aplinkoj gal net sutikčiau išgimdyt porą vaikų, kad ūky padėtų. Geri augtų, darbštūs, prie plūgo, neatsikalbinėtų ir nebūtų reperiai.

Prerijose vakarais medinėj sutrešusioj terasoj su vyru galėtume stebėt saulėlydžius, gert agurkinį limonadą ir mano plaukai būtų visada susivėlę, o jo delnai žemėti. Ir jokių darbo biržų, jokių maklerių, jokių bankų ir piniginių perlaidų, jokių parašų ant jokių popiergalių, jokių ilgų darbo valandų ir nesugaudomo laiko tiesiog pabūti. Tik arba kukurūzai arba kanapės turėtų gerai želti.

(taip, vakar žiūrėjau In Time).

skaityt įžvalgas

darbas, gyvenimas, subjektyva, šūdas

Apie tą beprotiškai reliatyvų dalyką. Efemerišką ir tuo pačiu stabilų, kaip statybinis blokelis. Statybinis ir sunkus devynmečio rankose. Apie tą nuolat besikaitaliojančią beprasmybę, kurios neįmanoma apibrėžti, bet kurioje, dėl kurios ir kurios pagalba vyksta viskas, kas vyksta. Kiek užtrunka pirmas bučinys? Kiek užtrunka paskutinis, prisimenant pirmą? Kiek laiko užtrunka raudonas mikroautobusiukas, kirsdamas baltarusiškas sienas? Kiek laiko jūs geriat rytinę kavą, antrą, trečią puodelį, per kiek laiko susisukat cigaretę su prieskoniukais?

Laikas į darbą, laikas į kirpyklą, laikas į Halės turgų jaučio inkstukų šuneliui. Prisiminkit vaikystės vasaras, atrodydavo, jos trukdavo amžinybę. Dabar vasarų beveik nebeliko, tik kažkokia jų nuojauta, plevenanti ore. Užtat žiemos prailgo, išsitęsė, išstypo, ypač šioji nusimato būti beviltiškai ilga ir šalta, kaip Maskvos bulvarai.

O kur dar laikas, skirtas paaukoti ateičiai, suręsti pamatus, išsipirkti praeities klaidas. Jis tiksi tyliai tyliai ir labai lėtai. Kaip savaitės pradžios naktys oranžinėj šventojo S. gatvėje, net Juozas miega, ir tykiai po konteinerius kuičiasi baltoji katė. Šunelis į sieną daužo batą, aš norėčiau padaužyt galvą, bet baidausi ir taip neaiškių santykių su kaimynais, katrie galbūt mane ir taip laiko pms’ine boba.

Pertraukas mėgau tik mokykloj, kažkur kažkada rašiau. Beroc antram kurse, o gal tai buvo trečias? Viskas susipylė į vientisą rašalo dėmę, nebeatsikiriu, kur ir kada kas nors įvyko, ką ir kada ir kur aš mylėjau, dėl ko ir kur ir kada gėriau raudoną vyną ant palangės gimtojoje gatvėje, dabar tik dažų kvapas mano plaukuose ir eisiu pirkti kalendoriaus, nes nebeturiu savęs.

Laikas palieka daug žymių, viena ryškiausių yra ta, kurią jis palieka manyje, ir sukant laikrodžius atgal viskas taip kinta, kaip vaikystėj turėtas sąsiuvinukas, ant kurio puslapio kampukų piešdavau mergytę su šokdyne arba balionėliu ir greitai verčiant lapukus mergytė šokinėdavo arba balionėlis kildavo aukštyn. Štai aš nusikirpau plaukus, kartu su praeities voratinkliais, vienatvės kaltūnais, pušų spygliais nuo vasaros pievelių, kur vartydavomės ir skaičiuodavom muses. Nusikirpau, nes nebesijučiu turinti pakankamai jėgų net šukuotis. Noriu tik palįst po pleduku, įsijungti trečią Weeds sezoną ir žiemoti, žiemoti kaip Mikė Pūkuotukas, kol baigsis šita velniava, vadinama suaugusiųjų gyvenimo laikotarpiu, kuomet reikia galvoti apie ateitį, o ne tik kaip vakare išgert alaus.

Atsukus dar porą laikrodžių atgal, ir grįžus į taip pat fakin komplikuotą paauglystės periodą, vieni laukiamiausių ir taip tada ir neišgirstų žodelių buvo tie mistiniai bereikšmiai viskas bus gerai. Vakar juos išgirdau gal penkis kartus, reikšmingesni jie nuo to netapo, lagaminai nuo to nesustojo pakuotis, gerai bent, kad turiu pilną stalčių servetėlių su UK vėliavom ir ne tik. Galvoju vėl pradėt piešt, tik neturiu babkių dažams. Tai kol kas tik mokinsiu šunelį kalbėti, nes mylimiausias vyras už tūkstančio kilometrų, o mylimiausia moteris, su kuria taip norėtųsi išgert bokalą, dar toliau.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, šūdas, žiema

Pirmą šio blog’o įrašą aš parašiau, kuomet buvau vieno vyro meilužė. Buvau nelaiminga meilužė, patikli meilužė, mėgstanti prisigert meilužė. Mes su vyru mylėdavomės jo ir jo bobos lovoj ir aš neprašoma išeidavau, kuomet būdavo laikas. Aš visada galėjau su juo susitikti ir nekėliau scenų, nevyniojau į vatą intrigų ir gerai bučiavaus. Neilgai trukus aš įsimylėjau tą vyrą, nors žinojau, kad nieko iš to nebus. Jis liko gyventi su vriedna ir nesimpatiška boba, aš nužliumbiau visus Vilnelės krantus,  taip viskas ir baigėsi.

Na, aišku, buvo keletas grįžimų, keletas graudžių sugėrimų, keletas mažo biudžeto romantinės dramos vertų scenų po oranžinėmis snaigėmis, bet galiausiai išlipau iš tos klampios duobės ir vėl grįžau į save. Galėjau vėl ramiai gert mylimiausiam bare iki paryčių, šnekėtis su keistais svoločiais apie filosofiją ir želdininkystę, smerkt laimingas susitupėjusias poreles. Jūs švaistot gyvenimą, nuobodžiai leidžiat laiką, per anksti pasenot, ir panašiai. Iš šono buvo lengva kalbėt, viską užgeriant trim šalto alaus gurkšniais.

O tada tai ėmė ir nutiko. Nepasakyčiau, kad netikėtai, ar kad ką nors dariau kitaip nei įprastai. Netgi nebuvo nenuilstančių fejerverkų ir vapsvų spiečiaus pilve, anaiptol, viskas įvyko atvirkštine tvarka – koks cunamis, uraganas ir trylikamečio Jono palovys aš savyje buvau, visa tai per kelias savaites nurimo. Cunamis ėmė tyvuliuot žydromis bangelėmis, uragano išlupti medžiai sugrįžo į savo duobes, porno žurnalai ir vienkartinės servetėlės iš po Jono lovos suskriejo į konteinerius, išsivalė dulkių gumulai. Aš nurimau, nors pati nežinojau, nuo ko konkrečiai aš nurimau.

Keli perlipti principai, keli prisilakimai iki ryto iš nežinioje skendinčios nevilties, susitaikymo meilė geltonam mikriuke ir štai aš nebegalėjau rašyti blog’o. Juk nerašysiu apie vakarienę lovoj ir filmus apsikabinus. Arba apie ramius vakarus namie. Iš ko aš anksčiau juokiaus, viską pati pakartojau, raidė į raidę, sakinys į sakinį, aš apleidau mylimiausią barą, aš paneigiau visus pasvarstymus, kad man ir ištikimybei nepakeliui, aš gaminau valgyt ir radau savo ramybę. Paskui jis man pasakė, kad mane myli. Aš labai išsigandau. Sukišau tada veidą į pagalvę ir nežinojau, ką atsakyti, ar tikrai atsakyti, kodėl atsakyti. Po paros atsakiau,  ir pajutau už nugaros tvirtai užsidarant keletui praeities durų. Ir nebuvo jokių pažadų, jokio melo, buvo tik visiškas pasitikėjimas iš mano pusės, kurio dar niekam nebuvau tiek davus. Neįtikėtina, bet piktieji cunamiai negrįžo.

Ir dabar aš tokia rami ir paprasta, nors po ketverių metų Platono univere žinau, kad ir meilei galioja dėsniai, žinau, kad matematikai dirba ties jausmų formulėmis, ir kad visa tai tėra gražus abipusis žaidimas, ir kad gera būna tol, kol gera abiems. Ir dar niekad tiek daug neaukojau, ir nebuvau tokia laiminga aukodama, dar niekada manęs nebuvo taip lengva nuraminti, dar niekada taip ramiai nemiegojau. Mes pasidalinom paslaptim, gal kažką nutylėjom, gal kažką šiek tiek pagražinom, gal dėl kažko buvo šiek tiek gėda, nors niekada nebuvo jokių priekaištų, tik tylus supratimas, susitaikymas ir nurimimas.

Ir iš tiesų niekas nėra taip, kaip atrodo iš šono. Bet aš vis dar atsimenu, kaip šiltą gegužės pabaigos naktį jis man padėjo sutvarkyt nesvietišką jovalą bare ir grįžom namo šeštą ryto, pakeliui geriant Viniaus Nefiltruoto bambalį ir labai daug visko šnekant. Ir čia nesuprasi, ar niekas nieko neišgelbėjo, nes nebuvo ko gelbėti, ar kaip tik atvirkščiai. Ir tada dar tas keistas savaitgalis Šiauliuose, nepavykęs tranzavimas į Sattą, baltų arklių pjankė ir ašaros, o finale parsivežtas šunelis, kuris dabar sveria aštuonis kilogramus ir jau turi vieną stačią ausytę. Ir viskas atsitinka taip netikėtai, bet jau kai atsitinka, tai rodos, kad kitaip ir negalėjo būt. Nors galėjo.

skaityt įžvalgas

alus, gyvenimas, meilė?, relax, smulkmenos