Kaimynai klauso žinių radijo, šunelis doroja kalakuto kaklą, aš kėliausi puse 5 ryto, nes nebenorėjau miego. Per šešis kartus mėginu įveikti Jane Eyre, ir, deja, filmą, o ne knygą. Porą kartų buvau paaugliškai prisilakus su sena ex-klasioke ir eilinį kartą pamačiau, kad žmonės, su kuriais bendrauju, visi turi kažkokių savo parkių ir nė vienas nėra visiškai laimingas. Jau kelintą kartą mąsčiau apie tai, kas yra tavo (mano?) draugai.
Vis dėlto visiškai netikėtai pavyko laikinąjame darbe įsidarbinti 0,75 etato ir tai mane labai džiugina. Vyras vis dar negrįžo iš šaltųjų kraštų ir aš jau taip užsilaukiau, kad gal netgi ėmiau priprasti. Kaip ir beveik pripratau prie šunelio, dorojančio vištų karkasus, ir beveik nebebijau, kad anas užsprings. Raw feeding‘o įpatumai pastaruoju metu buvo užėmę didelę dalį mano neįpatingai perspaustos dienotvarkės ir, galiu pasakyt, jau seniai kažkuo taip nesidomėjau. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad pamėgsiu ekskursijas į turgaus mėsos skyrių, susipažinsiu su inkstų, skrandžių, diafragmų anatomijom ir valandą laiko pjaustysiu jaučio gerklės mėsgalius porcijom. Bet, pasirodo, tai yra labai smagu ir įdomu, o dar matant, kaip tvirtėja ir žvilga šunelis, apima visai didelis pasitenkinimas.
Kitas nuostabus pokytis yra tas, kad aš pirmą kartą per daugybę metų laukiu Kalėdų. Gal dėl to, kad tada baigsis laikinoji darbo sutartis ir gausiu užtarnautą atlygį, už kurį pagaliau galėsiu paišlaidauti, ir dar, nebegyvenant su šeima, visai vilioja kalėdinis stalas. Visas tas laikotarpis turėtų taip pat sutapti su antruoju vyro grįžimu iš šaltųjų kraštų, taigi laukiu ir to, nors jis dar negrįžo nė pirmąjį kartą. O kur dar šunelio supažindinimas su močiute ir juokingąja mamos drauge, kuri bijo turbūt ir per garsiai sningančių snaigių.
Paskui reikės kažkaip įtikinti darbo biržą, kad savarankiškai ieškaus darbo, nors iš tiesų tai mielai iki balandžio ir patingėčiau kaupdama valstybės išmokas. O po balandžio ateis vasara, kuri gal atneš ką nors dar įdomesnio, irgi nesusijusio su įsidarbinimu. Taigi, pirmą kartą tiek daug galvoju apie ateitį, nors pirmą kartą gyvenu šiltoje, minkštoje ir pūkuotoje tinginystės karalystėje. Ir jokių kolių, seminarų, inventorizacijų ir kitų biesų. Labai ramu.
O čia šunelis, kai dar buvo mažas ir nevalgė jaučių ir avinų, o tik morkas.
2011.11.11 @ 11:26 linkas
Ble, gera buvo skaityti. Persidavė šiluma. Sori už ble.
2011.11.11 @ 11:48 linkas
smagu:)
beje, aš pažinau tave tada Pogo, tik visiškai sutrikau, kad tavo tikrasis vardas neatitinka to feisbuke ;)
2011.11.11 @ 20:11 linkas
labai patiko ,,bijo turbūt ir per garsiai sningančių snaigių”
2011.11.12 @ 05:42 linkas
Ne nu Povilas vis tiek savo
2011.11.12 @ 18:15 linkas
ką povilas savo?:)
2011.11.12 @ 20:41 linkas
Jis šypso ir sako, kad apie savo vardą meluoju :) o ką man daryt, jei 3/4 pažįstamų vadina V.
Išvis, ar vardo niuansai – priežastis sutrikti? :)
aš tai toj Pogo vietoj daugiau nesėsiu. Prie šaldytuvo. Šviesa per daug į snukutį plieskia. Kažko ne fengšui man ten sėdėt.
2011.11.13 @ 08:37 linkas
B. vardas toks pats, kaip mano mamos. dar ir dėl to sutrikau:) o ar vardo niuansai priežastis sutrikti – tikrai taip. gi vardas yra vizitkė, tai, pagal ką pažįstam žmones – vardas ir veidas. kadangi tavęs gyvai niekada nesu mačius, tai ir sutrikau dėl vardo neatitikimų :)
2011.11.13 @ 19:26 linkas
Eh, well. Pase tai Skvoterė. Kartais ir aš pati pasimetu.
Eisi gal ryt į Pasaką? Aš ne, nuoširdžiai gaila pinigo ir laiką, pasirodo, taupyt reik. Reikėjo jau anksčiau.
Vadink V, jei vdrug kada ką.
2011.11.13 @ 19:29 linkas
nėr nuotaikos į pasaką, o ir savo neholivudinio kino išprusimu neitin pasitikiu. geriau einam alaus ;) parašyk į feisbuką, jei norėsi.
2011.11.13 @ 22:06 linkas
Deal.
2011.11.15 @ 22:42 linkas
Žiaurus liūdesys, kai mylimiausi vyrai – šaltuose kraštuose, tada pradedi laukt nesulaukiamo ir norėt neįgyvendinamo, bet kam nepasitaiko..
2011.12.01 @ 00:46 linkas
man, kaip ir Skvo, buvo gera ir šilta skaityti :) ir net kai pačiai blogai, faina, kad kiti turi kuo džiaugtis, ir moka. pasiilgau jūsų abiejų.