supista bokalo magija

Šiandien buvau Senukuose ir žvalgiausi tapetų skyriuje. Tikėjausi rasti ką nors tokio arba tokio, ir kad kaina nesiektų 40 litukų už vienetą, bet nepasisekė. Konsultantė, išgirdusi mano nepasitenkinimo kupiną švokštimą, priėjo ir tarė “gal galiu kuo padėti, ponia?” Taip susimėčiau, kad teko greit pereiti į plintusų skyrių, kad daugiau jos nematyčiau. Pastarajame mane vėl pribloškė liūdna žinia, kad norint išdėt plintusus dviejuose kambariuose, reikia investuoti nenormalią sumą pinigų. Turbūt teks taupyti ir dėt tik ten, kur jie matosi. Ir niekada nestumdyti baldų.

Dar viena naujiena bloškė važiuojant troleibusu. Pro langą pamačiau, kad gatvės stulpai skelbia, jog vasaros gale į Vingio parką atvažiuoja Lady Gaga. Man Lady Gaga yra kaip anų laikų statistiniam žmogui Jacksonas ar Madonna. Žiūrėdama jos You and I nuolat apsiverkiu apimta neaišku kokių emocijų. Nes you taste like whiskey when you kiss me. Visas tas bardakas labai primena mano rytinius sapnus, kai jau po šešių, bet dar nėra devintos, markstausi nuo saulės spindulių, tai prabundu, tai užmiegu, ir viskas atrodo labai panašiai. Taigi po 5 dienų bus galima pirkt bilietus ir į tos damos pasirodymą esu pasiryžus investuoti net tai, ko neturiu. Arba jau nuo popietės kabėti ant tvoros.

Kalbant apie babkes, tai mane ima neviltis. Gailiuosi, kad nestudijavau kokios manikiūrininkės ar kirpėjos specialybės, nes tada bent būtų aišku, kuo turiu gyvenime užsiimti. Baigus nekonkretų ore kabantį dalyką ir priėjus prie tos ribos, kai biržos išmokos tuoj tuoj baigsis, man belieka žvalgytis administratorės brūkšnelis sekretorės darbo arba vėl eit užsipisti su telefoninėmis apklausomis. O čia dar pavasaris, sprogsta pumpurai, širdis šokinėja nuo neaiškių laimės žiupsnelių, oras kvepia, ir norisi lėkt prie ežerų, upių ir vartytis ką tik sužėlusioje žolėje, o ne sėdėti kontoroje ir tvarkyti firmos korespondenciją. Taip ir kyla problemos su plintusais ir Gaga.

O šiaip viskas ramu. Remontas po truputį traukiasi iš kambarių. Lėtai, kaip kokia žiema, bet traukiasi. Sienos bąla ir lygėja, kampukai užaštrėja, vilkinis vartosi ant kalkėtų grindų išvertęs pilvą ir niekas jam nerūpi.

skaityt įžvalgas

darbas, gyvenimas, kasdienybė

Teko surūkyt dvi cigaretes, kol nupaveikslavau tą nuotrauką. Už nugaros šuo čepsėdamas ėdė kopūsto lapą. Šitoj nuotraukoj neatrodau nei plonesnė, nei gražesnė, nei esu iš tiesų. Ir stroikė daug pasako. Iš tiesų aš labai paprastas žmogus. Mėgstu paprastus dalykus. Mėgstu dėmesį ir zefyrus, keptus lauže. Mėgstu ryškias kalgotkes ir brangų alų, tačiau kalgotkes perku retai, o alų dažnai geriu iš Tauro bembelio. Neturiu daug draugų, anksčiau turėjau daugiau. Turbūt dėl to, kad jų dabar mažiau, kalta esu pati, nes nemėgstu kaltinti kitų. Labai mėgstu skaniai pavalgyt, todėl visą gyvenimą nemėgau manekenių.

Nuo pat vaikystės turiu daugybę visokeriopų baimių. Tada bijojau gaisro, pragaro ir pasaulio pabaigos, dabar bijau apčiuopemesnių dalykų. Neįsivaizduoju, ko norėčiau iš savo gyvenimo profesine prasme, nors man jau ant nosies dvidešimt ketveri. Tiesa, atrodau jaunesnė. Per Velykas kaimo larioke man nenorėjo parduoti d-light’o. Mano mama sako, kad karts nuo karto pasapnuoja mane su kūdikiu, nors kūdikis man yra viena didesnių gyvenimo baimių. Manau, kad esu per daug fucked up, kad galėčiau jį tinkamai išauklėti. Už tai auginu šunį ir esu pasiruošus kibt kiekvienam, pasakiusiam, kad jis koks nors lievas, į gerklę.

Nors niekas turbūt nepasakytų, bet esu baigus univerą. Univere man patiko kūrylkė, nauji draugai ir pachmielnos prezentacijos. Iš bakalaurinio gavau šešis, nes, nepaisant to, kad galėjau gauti dešimt, tuo metu, kai reikėjo visas jėgas sutelkt į jo gynimą, aš įsimylėjau, o kai aš įsimyliu, tai visą save atiduodu tam žmogui. Niekam nepasakoju, kad tada gavau šešis. Iš tiesų, tai niekad nepasakoju ir apie patį univerą, nebent kas nors įkyriai klausia. Kartais pagalvoju, kad norėčiau būt pradinių klasių mokytoja.

Šiandien yra mano vardadienis. Ne taip, kaip kitų pašlemėkų, jis būna tik kartą per metus, kaip ir priklauso. Vaikystėj man nepatiko mano vardas, nes norėjau būti Džiuljeta iš detektyvo apie Plieninę Žiurkę. Dabar visai zajabys tas vardas. Dvelkia pagoniškom suknutėm. Nors kai žmogus į mane kreipiasi vardu, visada nejaukiai pasijuntu, nes dažniausiai tai būna tada, kai ką nors prisidirbu.

Prisimenu, kai mano labai gera draugė ėmė gyventi su vaikinu, nuolat jai priekaištaudavau, kad ji neina su manim trankytis po barus iki paryčių. Dabar laukiu jos grįžtant iš tolimų kraštų ir juokiuos pagalvojus, ką ji sakys, pamačius mane. Anksčiau taip ir neišlipdavau iš pachmielo ir tais retais kartais, atsibudus be galvos skausmo, nesuprasdavau, kas darosi. Dabar be parkių bare galiu išgerti du alaus ir eit namo, ten žiūrėti seubeką pasigaminus skanią vakarienę ir ramiai užmigti dar iki vidurnakčio.

Mano draugas dažnai perka loterijos bilietus. Aš tik vieną kartą esu pirkus trik-trak už penkiasdešimt centų. Nelaimėjau nė tiek. Tačiau kartais pagalvoju, ką daryčiau, jei turėčiau daug pinigų. Ir pati nustembu, kad nenoriu kažkokių įmantrių dalykų. Į galvą pirmiausia šauna didžiulė investicija Ramo Tattoo ir natūraliai spaustos greifrutų sultys kiekvieną rytą.

skaityt įžvalgas

subjektyva

Kai pirmą kartą išgirdau Lack’ų 5 o’clock in the morning, buvau maždaug dešimtokė, norėjau būt kieta kardkorovcė ir buvau beveik įsimylėjus savo tuometinę geriausią draugę. Visi tada buvo tokie smarkūs egzistencialistai, apsikabinę Kvortos bambalį prie Galeros.

Vėliau Lack’ai tvirtai įsigyveno mano oranžiniame plėjeryje, aš vaikščiojau su iki grindinio suplyšusiais gelnonais konversais ir rūkiau red&white.

Per vieną festivalį, kuomet jau žinojau, kad niekada nebūsiu kieta hardkorovcė, mes maudėmės su rūbais Dailidės prūde ir aš vėl išgirdau 5 o’clock in the morning. Kai šlapia nubėgau prie scenos, pamačiau dar dešimt žmonių besiklausančių grupės ir dar keliolika besivoliojančių ant žemės. Kai vokalistas pasakė, kad tai jų paskutinis koncertas, pajutau visą tą prūdą, kylantį mano gerkle. Ir muzika tekėjo mano venom, kuriomis nėra nieko daugiau tekėję, ir aš buvau įsimylėjus vieną gražų hipsterį, kuris miegodavo su visom ir kiekviena, tačiau man prireikė keleto metų, kol pagaliau aš permiegojau su juo.

Nežinau, su kuo tai susiję, tačiau maždaug tuo metu prasidėjo dainuojamosios poezijos etapas, kuris, dėkui visoms gerosioms dvasioms, ilgai netruko. Šiandien aš vėl klausau Lack’ų, ir tenka pripažinti, kad jie yra maždaug tiek pat cituotini, kaip Oijeris, Bukowskis, ir ankstyvasis P. Šklėrius ;)

Ir aš jaučiu, kad sukuosi cikle, kuris tuoj įsikąs savo uodegą, aš vėl nešioju suplyšusius konversus, kaifuoju nuo cigarečių dūmų, traukiamų gulint ant vėsios žolės, spoksant į dangų ir neturint jokio plano, tačiau myliu vieną vyrą, kuris myli mane, ir beveik nebepamenu universitetinės pedagogikos, sekso su nepažįstamaisiais ir efemeriškų klejonių. Taip pat kartais parūkau raudoną Kastytį, tačiau nebegeriu jokios spalvos rašalo, nesišukuoju plaukų, tačiau dažaus lūpas ir kartais, prabudusi ankstyvais paryčiais, žiūriu, ar šuo per miegus kvėpuoja, ir tada susimąstau, kaip pati atrodysiu ir kam priklausys visi mano juodraščiai po penketo metų.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, muzika, relax