Šeštadienį belaukdama vakaro labai užsinorėjau alaus. Nuėjau į Rinkutiškes (alaus meką neįsimenamu tikruoju pavadinimu Raugyklos gatvėj) ir įsigijau keturis alaus – du Rinkuškių ir du Svečio, su intencija, kad porą išgersiu dabar, o likusius du vakare prieš/per koncertą. Atsidarius Rinkuškių butelį, alaus labai greitai nebeliko. Padėjo vienas baisiai strategiškai neįtikinantis filmas Human Trafficking ir mūdina nuotaika. Antrojo, Svečio butelaičio, neliko taip pat greitai. Po kiek laiko nebeliko ir trečiojo. Galiausiai, po ilgų kančių išlaukusi pusės devynių vakaro, su atkimštu ketvirtuoju buteliu iškulniavau prie Kablio susitikti M. Pakeliui ištuštinom butelaitį, užėjom į ikiuką, pasiėmėm dar po du. Belaukiant koncerto, o jo laukti teko ilgai, dvi Kalnapilio skarbonkės sunyko išgaravo. Dar neprasidėjus muzikai teko vėl skubėti į ikiuką, kad tik tas nespėtų užsidaryti. Grįžus neužilgo prasidėjo koncertas, aš palengva prie baro ištuštinau dar dvi skabonkes Kalnapilio ir visiškai blaiva ir nelaiminga, kaip dažnai nutinka, kai nori prisgert, bet neprisigeri, nupėdinau namo miegoti. Dar nė dvylikos nebuvo, dar nė mažieji pankai ant žemės nesivoliojo.
Vakar po trijų Utenos alaus Bixuose grįžau namo girtut girtutėlė ir neatsimenu, kaip atsirakinau duris. Bet ryte mane pasitiko braškinio Kiss’o bambalis, žvelgiantis į mane nuo stalo. Gramute, Gramute, kaip tu pakeliui… Piktasis Utenos alus smogė visiškai netikėtai, nes su kolege jį begerdamos dar tyčiojomės, kad skiestas, kad lievas, kad į tūliką nuo jo nespėji bėgiot. Va tau ir moralas, nenuvertink alučio be reikalo. Situacija netgi priminė Švento Baro situacijas, kuomet jau po dviejų bokalų Širvenos iš rankų krenta daiktai, kojos nebemato laiptelių, o liežuvis taip atsiriša, kad ryte tenka stvertis už galvos.
Anksčiau, atsimenu, su alum viskas buvo aišku – vienas litras, antras litras, trečias litras ir jau aš nekrentu, aš puolu grindis. O dabar, gal branda savo davė, gal valerijonai, gal neprivalgymas, gal dar kažkas, bet, atsimenu, vasarą nuo penktadienio popietės iki pirmadienio rytmečio bembelio iš rankų nepaleisdavom, ir nieko, o rudeniui atėjus jau ir vieno butelaičio kartais gana. Anksčiau nebūdavo tokių “gana”. Kas per gana? Geri, kol geri, o ne kol gana. Dabar jau būna “gana”. Ne labai dažnai, bet būna, ištinka.
O šiandien aš geriu miško uogų skonio arbatą ir svarstau, ar Rinkutiškės iki aštuonių ar iki devynių dirba. Nes šiom paskut paskutinėm dienom laikas taip lėtai eina, kad aš girdžiu jo pėdutes trinksint į grindis. Nepadeda net Bukowskis, nepadeda didieji piešimo popieriaus lapai ir spalvotos kreidutės, romantiškai tepančios pirštus.
2011.11.27 @ 21:35 linkas
linksmosios pėdutės. pradėjau aš ant tuščio skrandžio ir be maisto vartoti, tai po 4-ių alaus aš jau beveik visiškai girtas, kai su picomis tas pats būdavo taip link 6-ių einant.