supista bokalo magija

Pastarosiom dienom pastebėjau daug keistų dalykų. Viskas vyniojasi kaip keistam B lygio seubeke, kuriam jau tuoj tuoj kažkas įvyks, bet taip ir neįvyksta, nes seubekas B lygio ir neužteko finansavimo ateivių invazijai ar zombių atakai. Taip ir čia – žmonės keisti, jie keistai žiūri, kai kurie dar keisčiau spokso, kartais tokie ateina prie baro, labadiena, labadiena – ir toliau tyli, žiūri, spokso, net, sakyčiau, geras 5 sekundes, kol tada elektrodai įsijungia atgal ir grįžta pajėgumas pasakyti man vieną kvietinio, ar ką panašaus. Kartais keista būnu aš pati, o gal tiksliau ne keista, o apdujus, lyg vietoj to, kad kvėpuočiau oru, rūkyčiau žolę, diena iš dienos, kol per raudonas akis nebematyčiau, ką darau. Nors dažnai ir taip nematau.

B lygio filmo keistumas apsireiškia mano stulbinančiai sparčia prioritetų kaita. Ir kaip aš už daug pinigų einu į tūsą, kurio net nepamatau, ir net ne vien alkoholis dėl to kaltas, o mano prioritetų kaita, stulbinančiai sparti prioritetų kaita. O paskui sekančią dieną apdujimas pasireiškia dar smagesniu laipsniu, kai bomžai gatvėje klausinėja, kaip aš drįstu eidama vidury miesto šypsotis, aš net nejaučiu, tada susigėstu, ir kiek vėliau bandau aplinkiniams pasakot, koks fainas buvo tūsas, aha, labai, o tai daug žmonių buvo, ne, nebuvo žmonių, nemačiau jų, vienas buvo.

B lygio filmo soundtrackas irgi lengvai nesuvokiamas. Ir aš džiaugiuosi gavus pakvietimą į blitzkrygą, noriu važiuot į Tundrą, o darbe leidžiu electro-synth-popsą, tikėdamasi, kad nuo jo skambesio išsproginės Karlsono kino lankytojų galvos, bet, mano didžiai nuostabai, taip neįvyksta, jie toliau laksto ir duodasi, dūzgia pagal ritmą, ir tada prisimenu B lygio filmo biudžeto dydį. Give me some ketchup.

Viena, kas veikia nepriekaištingai, tai vėjo greitis nuo Trollando iki Vilniaus gatvių, nes mano kiečiausioji open relationship taip smarkiai sriūbauja nerasdama nei vieno princo tarp fjordų, kad vėjas atlekia iki čia ir pusto man sijoną į viršų, ir aš bėgu kaip lievesnė Merlina, o princai šypsosi, tada šypsaus ir aš, bėgu, laikau sijoną, šypsaus, bomžai pyksta, pigūs blizgūs The End titrai nuskrieja gatve (kažkur ten turėjo būt taškas, nesugalvoju, kur).

Nes matot, tie B lygio filmai nepasižymi ypatingai atidirbtu scenarijum. Kartais ten kai kas įvyksta, šmėkšteli, prasrūva šiurpuliukai, galvoji, gal ne toks ir blogas filmas, gal datemps bent iki šešių su puse reitingo, bet tada viskas smunka tokion gilion duobėn, kad belieka tik feispalmint ir susimaišyt dar vieną Margaritą. Ir tai net nebūtinai yra blogai. Juk vistiek yra žmonių, kurie tuos filmus žiūri ir dar visai pasimėgaudami (put your hands up, put your hands up). Nes niekada nežinai, kada iššoks koks perliukas, kuriam nereikia nei finansavimo, nei dekoracijų, nei pigaus kečupo.

filmai, gyvenimas, kasdienybė, pavasaris, vyrai