supista bokalo magija

Šiuo metu susikaupė labai daug šūdo, su kuriuo nebemoku princesiškai dealint, taigi nusprendžiau pasinaudoti statistinio USA gyventojo, arba statistinio holivudo filmo personažo (nes kiek aš čia žinau apie realius USA gyventojus) patirtimi ir apsilankiau pas psichologę. Kas gali būti blogiau, pagalvojau? Kas antras mano pažįstamas žmogus jau yra tai daręs, kaip ir gėręs psichotropinius vaistus ar turėjęs kitų gliukų.

Nesiginsiu, pykčio savyje turėjau ir anksčiau, tačiau mano „profesionali“ pagalba apsiribodavo kontempliavimu prie penkto alaus bokalo ar antro vyno butelio, baruose vėlų vakarą ir ant gatvių bortelių paryčiais. Anksčiau turėjau, kam išdalinti savo skausmą, pyktį, neviltį, pasišlykštėjimą, liūdesį, ir tai padarius visas tas mėšlas sumažėdavo dvigubai, jei ne visiškai. Dabar taip daryti nebegalima. Dabar aplinkui žmonės ramūs, suaugę, susiturintys, arba tiesiog užsiėmę savo reikalais. „Neimk į galvą“, „per daug jautriai reaguoji“, „kam kreipi dėmesį“, „ar neturi daugiau ką veikti“ nėra tie atsakymai, kurie galėtų sumažinti visą besikaupiantį šūdą, todėl jis kaupiasi, kaupiasi ir prasiveržia mažiausiai trokštamais šūdų malūnais – aš apšaukiu vaiką, kurį iš tiesų myliu labiau už visą pasaulį, išsilieju ant vyro, kuris yra mano gyvenimo ramstis ir laimė, arba tiesiog žliumbiu daužydama puzlės dėžutę į grindis, nes nerandu vienos trūkstamos detalės.

Šitie šūdų malūnai ėmė mane sekinti vis labiau ir labiau, ir aš pagalvojau – kodėl gi ne? Gal „specialistas“ galės padėti man susirinkti save ir tapti ramesne, išieškotesne, mažiau irzlia, labiau atsipalaidavusia, gal padės išmušt man iš subinės pedantizmą, OCD apraiškas, pykčio priepuolius ir tą dusinantį tiršto kisieliaus klampumo nerimą, kuomet atrodo, kad einant gatve mane nušaus koks psychas arba partrėkš mašina?

Oh well.

Po antro vizito, į kurį atėjau geros nuotaikos, pasiruošusi namų darbus, gražiai apsirengusi, pasidažiusi ir, kaip man įprasta, 10 min anksčiau, jaučiuos daug šūdiniau, nei kada anksčiau. Puikus to įrodymas yra, kad pagaliau rašau blog‘o įrašą, ar ne, mano 5 likę skaitytojai? :D

Suprantu, kad bėda iš dalies manyje, ir kad niekada nelaikiau psichologo profesijos rimtu deal‘u. Jau vien ko verti dėstytojo Bliumo žodžiai pirmam kurse, kuomet turėjom sujungtą paskaitą su psichlogais – įstojote į psichologiją? Sveikinu, turite nemažai psichologinių problemų. Psichiatras, psichoterapeutas – taip. O psichologas… tikėjausi, kad realybėje pokalbis nevyksta taip:

– „bet koks sakinys“

– „Ir kaip dėl to jaučiatės?“

– „belekoks atsakymas“

– „ir kaip dėl to jaučiatės?“

EIK TU NACHUI. Jei aš jausčiaus gerai, dabar lesinčiau antis su vaiku parke, o ne sėdėčiau poliklinikoj!

Visų pirma, tundra specialistė vėluoja į darbą 10 minučių. Nueinu į registratūrą – gal aš sumaišiau laiką? Kaip tu gali dirbt su visokiais depresuotais debilais ir VĖLUOTI Į SUSITIKIMĄ?? Registratūroj susireikšminus boba meta, kad „čia ne bankas ir galima vėluot“. Rimtai. Rimtai? Po 10 minučių vėlavimo specialistė ateina ir, praėjus pro mane kaip pro stulpą, užsidaro kabinete. Laukiu minutę, dvi, tris, šimtąmilijonų minučių, kol pasibeldžiu. Tyla. Atidarau duris – laba diena? Ką ji man sako? PALAUKIT. Palauk, Karlai. Lyg aš to nedariau 15 minučių.

Taip, žinau, kad čia šūdas. bet kai esi tokioj būsenoj, kad išdrįsti vapščie eiti pas psichologą, tai būtent šūdai ir geba geriausiai išvesti iš pusiausvyros. Būtent šūdai ir yra tai, kas sukelia šūdų malūną. Juk aš sveika, graži, turiu mylinčią šeimą, gražius namus, draugų, turiu rūbų, batų, babkių, iphoną, turėčiau būt psichiškai subalansuota. Bet ne, mane išmuša iš bėgių tokie šūdai, kaip vėluojantys į vizitą gydytojai. Po tokios pradžios nieko gero būti nebegalėjo. Kadangi buvau pikta, nusprendžiau nemeluoti ir pasakyti, kad pykstu, nes kokio bybio aš ten einu, jei negaliu pasakyti, kad pykstu. Dėl pykčio juk ir einu. Faktas, kad geriau reikėjo nesakyti. Nes jei po pirmo vizito aš dar galėjau šiek tiek tikėti jos galimybe man padėti, tai dabar manau, kad man padėti galėtų bet kas kitas, tik ne psichologė. Nebent čia buvo socialinis eksperimentas ir jis pavyko OVER THE TOP.

Tiesa, gavau nupiešti namą-medį-žmogų. Dešimtis kartų daryta užduotis, bet aišku viską buvau pamiršus, ir piešiau taip, kaip tuomet rodėsi. Namie googlas pasakė, kad viskas su manim pakankamai blogai :D Medis be žemės po juo, žmogus su kojas dengiančiu sijonu ir panašiai :D Oh dear. Viena, kas pas mane išryškinta ir sustiprinta, tai galimybės mąstyti, svarstyti, kurti interakcijas ir socialiai integruotis. Tik kad aš paskutiniu metu pritrūkstu žmonių, su kuriais tai būtų galima daryti. Kadangi daug laiko praleidžiu su vaiku ir su internetu, tai kaip niekada gerai pastebiu debilus, jie yra visur ir jų yra daug, ir mano socialinis burbulas rodosi kažkoks mažas ir sukiužęs. Debilai seime. Debilai vyriausybėje. Debilai komentaruose. Naudingi debilai. Debilų debilai. Dar niekada manęs taip nesiutino politinės erdvės įvykiai, dar niekada viskas nesirodė taip arti ir taip pavojinga. Bijau ir pykstu, pykstu ir bijau, o debilams visiškai pochui. O kur dar mamyčių forumai, kur irgi ne visi pieštukai aštriausi pieštukinėj, tačiau tu negali atsiriboti nuo tos sferos, nes kurgi dar išsikalbėsi? O paskui šeima su savo pričiūdais, Barboros kurjeriai, kasininkės Ikiuke, mėsos pardavėjos Halėj, paštininkė ir Vinted pardavėjos – kai kada paglosto širdį, kai kada norisi kaukt į mėnulį. Reikia tik nepamiršti – geriau jau kaukt į mėnulį, nei eit pas nemokamą psichologę.

Tiesą pasakius, visa tai parašius jaučiuosi šimtą kartų geriau, turbūt dėl šito jausmo aš ir rašydavau blog‘ą.

durniai, gyvenimas, kasdienybė, psichologai, šūdas, toksliudnesnis