Penktą kartą gyvenime pasirašinėdama popiergalį, vadinamą darbo sutartimi, triskart viduje apsivėmiau. Nesvarbu, kad šį kartą popiergalis terminuotas ir apimantis tik 26 dienas, iš kurių atmetus savaitgalius telieka 20 dienų po 8 valandas, t.y. viso 160 mano gyvenimo valandų, mane vistiek purtė tas priešdarbinis kratulys.
Nesuprantu, kaip žmonės gali siekti karjeros, kopti tais laiptais, tapti projektų vadovais, direktorių pavaduotojais, bendrasavininkais, kūrybininkais ir kitokiais žalčiais. Kaip jie gali savo noru dirbti viršvalandžius, kapstytis popieriuose, siuntinėti savo sekretores pirmyn atgal atgal pirmyn ir į kofeiną, aukoti savaitgalius tam, kad išgrynintų naujo projekto idėją, vykti į transatlantines komandiruotes trim mėnesiam. Nekalbu apie tuos paycheck to paycheck žmogelius, kalbu apie idėjinius darboholikus, kuriems darbas yra jų gyvenimas.
Dirbu tam, kad galėčiau nebedirbti, jau nebepamenu kas, bet kažkas sakė. Aš irgi visus savo darbus tik taip ir žymėdavau – padirbi iki tam tikro momento, o tada už tuos pinigus kažką darai, šiaip švaistai arba tiesiog lodoriauji, kol gali. Vaikštinėji darbo biržon ir gauni pusės etato minimumą – o kodėl gi ne. Niekada pradėdama dirbti nesitikėjau, kad po poros metų tame darbe užimsiu geresnes pozicijas ar mane kas nors pastebės. Nachui.
Dabar iki popiergalio įsigaliojimo liko dar kelios savaitės ir jau žinau, kaip jos sparčiai prabėgs. Savaitės bėga kaip vipetai, kai po jų laukia kas nors nelaukiamo. Dar neaišku, kaip bėga savaitės, po kurių vienu metu laukia ir kažkas laukiamo, ir kažkas nelaukiamo. Reiks stebėti.
Pasirašydama popiergalį galvojau, kaip norėčiau išvažiuot į JAV prerijas į medinį namelį ir augint ten kukurūzus. O už namelio kanapes. Turėt iki dešimties sugeriamų kaimynų, popietėm su jais papliekt kortom. Arba virt uogienes su damom, kol vyrai žvejoja gretimam upely. Šunelis ten galėtų gaudyt pacus ar barsukus, ar kas ten prerijose begyvena. Tokioj aplinkoj gal net sutikčiau išgimdyt porą vaikų, kad ūky padėtų. Geri augtų, darbštūs, prie plūgo, neatsikalbinėtų ir nebūtų reperiai.
Prerijose vakarais medinėj sutrešusioj terasoj su vyru galėtume stebėt saulėlydžius, gert agurkinį limonadą ir mano plaukai būtų visada susivėlę, o jo delnai žemėti. Ir jokių darbo biržų, jokių maklerių, jokių bankų ir piniginių perlaidų, jokių parašų ant jokių popiergalių, jokių ilgų darbo valandų ir nesugaudomo laiko tiesiog pabūti. Tik arba kukurūzai arba kanapės turėtų gerai želti.
(taip, vakar žiūrėjau In Time).
2011.11.04 @ 21:07 linkas
Aš gerai prisimenu, kaip mokydamasis mokykloje, galvodavau, koks klaikus marazmas turėtų būti kasdien eiti į darbą. Dabar suprantu, kad žmogai yra visų geriausiai prie bet kokių sąlygų prisitaikančios žiurkės. Tu paimk bet kokį vidutinį žmogų, sudaryk jam kokias nors neįsivaizduojamai-absurdiškiausias ir nepakeliamai-neįmanomiausias gyvenimo sąlygas, ir po kelių mėnesių, jeigu norėsi atimti iš jo šitą gyvenimą, teks jį ilgai ilgai įkalbinėti, o galbūt panaudoti prievartą arba pareikšti kokį nors ultimatumą. Tiek jis bus įsijautęs į rolę ir depresuos arba panikuos nuo gresiančių permainų.
2011.11.04 @ 23:19 linkas
Kam tos JAV prerijos, važiuok į kokią šiaurės rytų aukštaitiją (ar pan kur gamta graži) Lietuvoj, išvardytus dalykus galima ir ten įgyvendint :DD
2011.11.05 @ 01:54 linkas
nu nieko daugiau negaliu pasakyt tik, kad teisybė
2011.11.05 @ 09:44 linkas
agurkinis limonadas – wtf?
2011.11.05 @ 10:05 linkas
norėjau panašiai parašyt, kaip anon, tik be dvitaškio ir dviejų D
2011.11.05 @ 13:10 linkas
Labas,
Tokios mintis gali but tik tuo atveju, jei yra kas uzkala litus, uz kuriuos tau atnesa i roju duona desra ir samagona. O tu tik issizioji…
Paprastai, kai pagyveni dvokiancioje skyleje su rekianciu skrandziu ir neturi uz ka nusipirkti net pampersu, tokios mintis atsoka… nebet gausi palikima anksciau laiko uzdusinus savo gimdytojus.
2011.11.05 @ 14:00 linkas
Agurkinis limonadas tai toks gaivus gėrimėlis iš agurkų, citrinų, cukraus ir mineralinio:)
O Amerika – galimybių šalis, ne taip kaip Aukštaitija. Nors dėl grožio nesiginčysiu. Amerika tiesiog toli ir ten lengviau dingt, ko kartais taip noris.
Petrai (galvoju, ko anksčiau negražaus buvai prirašęs, kad man liepė patvirtint tavo komentarą;), taigi rašau kad noriu verstis žemės ūkiu prerijose.
2011.11.05 @ 15:30 linkas
Galimybes visur vienodos, jei tomis galimybemis tiesiog naudojiesi…
Cia taip pasiteisinama, kad prerijose mol augs didesni agurkai nei Lietuvoje ir ten neveiks Visa electron ir facebookas.
Kad Kukuruzai augtu prerijose (ar zemaitijos laukuose) , pirma metu 20 arsi kaip beras zirgas ir pasedeti ant terasos geriant agurkini neteks kokiu meteliu 15… Ir daznai kartosi, o gal geriau buvo kapstytis popieriuose aukstam stiklainyje ir nepraleizdineti paskaitu :)
P.S. buvau vaizdziai rases apie zemiau bambos reikalus. :)
2011.11.09 @ 13:12 linkas
Aš svajoju apie namelį kalnuose, sakiau, mama, nupirk man namelį kalnuose ties Lenkijos-Slovakijos siena.
2011.11.10 @ 01:46 linkas
Another american dream, kai telikas prakalęs smegenis žmonėms su ta Amerika ir utopiškom svajonėm… :D O filmo In Time jau DVDrip’as išjėjo? :)
2011.11.10 @ 08:05 linkas
kine buvau ;)
2011.11.24 @ 21:52 linkas
taip