Trumpa istorija apie akimirkos vyrą

Vakar sutikau savo svajonių vyrą.

Tai įvyko Vilniaus gatvėj. Ta gatvė apskritai yra gera gatvė, nes joje yra mylimiausias baras, nemylimiausia mokykla, nebloga batų taisykla, keistas kabokas, kurio niekada nesuprasiu, vaikystėj ten buvo specializuota žuvų krautuvė, o vasarom ten galima pirkt gert iš kiosko ir gert tada po medžiu.

Taigi, ėjau aš iš darbo, buvo dešimta valanda vakaro, šalta buvo, nes aš jau žaidžiu pavasarį ir prastai rengiuosi. Prastai jaučiaus, nes pamiegojus buvau nuo 8 ryto iki 12 dienos, man sopėjo galvą nuo absento ir darbas visai mane nuvargino. Dar žinojau, kad reikia pasimokyt sekančios dienos koliui/ese, ir tai skubino mano paprastai lėtapėdišką ėjimą. Eidama ginčijaus su savim, ar mokytis tam koliui/ese, ar pažiūrėt visų rekomenduojamą filmą pavadinimu shutter island. Norėjau alaus, bet, kaip žinia, buvo dešimta valanda vakaro.

Vyras sėdėjo vidury gatvės.

Tiesa, sėdėjo ne vienas, o su kolega. Jei tiksliau, kolega gulėjo ant gatvės. Juos apvažinėjo taxi ir džipas. Už džipo vairo sėdėjo moteris, kurios pyktis jautėsi net man. Taxistas kikeno. Vyras juokėsi. Garsiai juokėsi, aš eidama pro juos irgi pradėjau juoktis, nes visada pradedu juoktis. Vyras pasiūlė man prisėst prie jų. Aš, skubanti darbo klasės atstovė, kukliai atsisakiau ir toliau kikendama ėjau Vilniaus gatve. Bet vyras mane pasivijo ir paklausė:

– Kada paskutinį kartą sėdėjai vidury gatvės?

– Kad niekada nesėdėjau, – atsakiau ir susimąsčiau.

Kadangi visada jaučiau silpnybę dar nedarytiems veiksmams, sustojau ir su vyru grįžom pas jo kolegą. Atsisėdom vidury gatvės. Kolega klykė iš juoko.

– Jis išsiskyrė su žmona, – tarė vyras.

Man taip liūdna man taip gera man taip liūdna gera liūdna, – toliau klykė kolega. Sėdėjom vidury gatvės ir žvengėm. Mus apvažinėjo mašinos.

– Kada paskutinį kartą gyvenai? – paklausė vyras.

Tai buvo dar vienas perlas į moments dėžutę. Atsakiau, kad dabar gyvenu. Vyras pabučiavo man ranką. Toliau juokėmės. Buvo penkiolika minučių po dešimtos.

, ,

  1. mistė
    2010.04.12 @ 14:44 linkas

    niiiice :> man patiko, labai miela ir žavu ;)

  2. bernadeta
    2010.04.12 @ 15:42 linkas

    Kiekvienai naujai svajonei – po vyrą:) Kad tik svajonių nepritrūktų…

  3. alkoholikairnieksai
    2010.04.13 @ 10:33 linkas

    ;]]

  4. do
    2010.04.13 @ 18:35 linkas

    nu neblogai neblogai, aiste, sita jau i memuarus uzskaityciau

  5. alkoholikairnieksai
    2010.04.14 @ 18:44 linkas

    mano memuaruose apie vyrus nebus nė žodžio>:]

  6. do
    2010.04.15 @ 11:01 linkas

    o kas dar pasauly be vyru lieka? :|

  7. alkoholikairnieksai
    2010.04.15 @ 11:05 linkas

    prigavai;P
    o šiaip lieka – cosmopolitan kokteliukai.

    ;D

  8. do
    2010.04.15 @ 11:22 linkas

    tai va va :) priminsiu tau sita tavo minti dar karta, kai pabaigsi memuarus :)~

  9. paklaida
    2010.05.02 @ 12:05 linkas

    Kažkada manęs vienas vyras troleibuse klausė, ar jaučiuosi laiminga. “Aišku” – atsakiau. Nebeturėjo ką sakyti.. Juk įprasčiau yra jaustis blogai: kažko negavusiu, praradusiu, turinčiu neišsipildžiusių svajonių…. Šiaip ar taip gera sutikti “šiaip žmones”, su kuriais per kelias minutes randi kažką bendro.

  10. alkoholikairnieksai
    2010.05.04 @ 10:17 linkas

    patys gražiausi tokie žmonės:)
    aš nedrįsčiau taip atsakyt, net jei tikrai tą akimirką ir būčiau laiminga;)

  11. Ononimas
    2010.05.21 @ 15:25 linkas

    kai tikrai esi laimingas, taip ir pasakai :D

  12. alkoholikairnieksai
    2010.05.21 @ 23:16 linkas

    nebūtinai, kartais bijai sudirbt tą laimę taip pasakydamas;)

«