supista bokalo magija

Kai eini gatve per sniegą, nors ką tik visur tekėjo upės, jauties kaip po vienos nakties nuotykio su pavasariu, klausais paauglystės mylimiausios grupės, kuri savo naujausiu albumu pasuko too much into politics, ir nusileidus laipteliais į mylimiausią barą išgirsti grojant tą pačią grupę, supranti, kodėl tas baras vis dėlto mylimiausias.

Bet šį kartą ne apie tai. Mylimiausiam bare po vieno kito bokalo visada ima vystytis įdomios temos. Šį kartą su bokalo kolege kalbėjom apie ~gerus žmones~

Na, nesiginsiu, niekada nebuvau itin geras žmogus. Kartais norėdavau ir bandydavau tokia būti. Kartais pabūdavau vienam kitam vakarui. Būdavo, kartais net nepajusdavau, kaip (o, gerbiamas Goffman’ai) prisilipindavau prie skruostų gero žmogaus kaukę ir šliaužiodavau su ja po balas.

Nežinau, ar gerai taip daryti. Ar gerai būti geru žmogum. Juk tuos geruosius prisimena jau seniai žolytėm virš jų galvų užžėlus, jei apskritai kas pasivargina tas galvas užkast. Reikalui esant, žinoma. Nors geri žmonės dažnai atsiduria ne laiku ir ne vietoj, ir nebelieka gerų žmonių.

Nežinau, ar verta gelbėt visą pasaulį dorai nesupratus, kad pirmiausia turi išsigelbėt pats. Nes šiais laikais retai kas tave iš už plaukų ištraukia, kai bandai įsitikinti, kad skęstant mirti malonu. Bet kartais kas nors, sutikęs su tavim išgert dar po vieną shotą, padeda daug labiau.

Kas vis dėl to yra tie geri žmonės? Juk, kaip sako sena vaikiška patarlė, ne kiekvienas tave apšikęs yra tavo priešas, ir ne kiekvienas iš šūdo ištraukęs – draugas (ši situacija apsipavidalina prisiminus zylutę, kurią netyčiom apšiko karvė, ir katinuką, kuris zylutę iš šudo ištraukė. su savais tikslais, žinoma).

Na, dar galima prisiminti, kaip vienas religingas vyrukas prašė dievo, kad šis apsaugotų jį nuo draugų, nes nuo priešų neva apsisaugosiantis pats. Čia man per gili filosofija, juk dar net bakalauro neturiu.

Tada savo mylimiausiam bare apsikabinus butelaitį mylimiausio alaus pagalvojau, kad taip, aš labai nemėgstu keleto žmonių. Ir visiškai nieko gero jiems nelinkiu. Linkiu jiems varveklių ant galvų, roto viruso, impotencijos, patalynės erkių ir pacanų laiptinėse. Jei turėčiau progą ir žinočiau, kad man tai neatsisuks atgal dvigubu smarkumu, mielai sušikčiau jiems gyvenimą. Ar aš vienintelė? Ar tai padaro mane blogu žmogum?

Taip pat pagalvojau, kad yra dar didesnė dalis žmonių, visa minia žmonių, kurie man visiškai nerūpi. Aš jiems visiškai nieko nelinkiu ir manęs jie visiškai nejaudina. Man visai neįdomu, kad mano katino išėjimas į balkoną penktadienio rytą padarys įtaką jų bobutės infarktui šeštadienio popietę (chaoso teorija). Žinau, kad jiems taip pat toli ir giliai nusispjaut ant manęs. Ir manęs tai visiškai negąsdina. Ar ir tai padaro mane blogu žmogum? Ar tai padaro juos blogais žmonėmis?

Jau grįžus iš mylimiausio baro pagalvojau, kad iš tiesų man nelabai svarbu, kur mano brūkšniukas gerumo skalėj. Tuo labiau, kad tos skalės skirtingos. Matavimo vienetai ne visad sutampa. Bokalų skaičius irgi šį tą reiškia. Kaip kad beveik mes visi daugiau mažiau biseksualūs, taip ir beveik visi mes daugiau mažiau geri. Ir blogi.

Ir visvien, kiek juodo, tiek balto, na, gal balto kiek mažiau, bet jis kokybiškesnis, ne made in china. Jei manęs paklaustų, ar galėčiau dėl ko nors numirti, tai atsakyčiau, kad ne. Bet aš galėčiau tik dėl jų gyventi. Dėl Jų Tokių, su lietum plaukuose, ir saule ant iki pietų miegančių skruostų, ir tos inteligentiškos kritikos, kuri mane priverčia nemiegot naktimis. Dėl Jų Tokių negirdinčių telefono, geriančių džiną su vaikišku šampanu, laimingų ir liūdnų, labai gerų ir labai blogų.

O juk gyvendami mes padarom daugiau, nei gulėdami po žeme. Arba griovy. Arba upėj.

Ir nesvarbu, koks aš blogas žmogus būčiau kažkieno atžvilgiu, tie, su kuriais eičiau arklių vogt tikrai tai žino. Ir ne tik arklių. Ir ne tik vogti. O jei dar nežino, tai čia tik jų subjektyvus tapatumas. Vis tiek anksčiau ar vėliau sužinos.

*O mylimiausias baras dabar jau turi skaipą.

baras, Draugai, p.o.box, paburbėjimai, subjektyva, žmonės