Tėvų namai, užmiršti kambariai

Visada grožėdavaus tais kambariais, į kuriuos tėvų namuose grįžta vaikai. Per filmus. Jie grįžta po penkmečio, po dešimtmečio, per Kalėdas, jubiliejus, laidotuves, ir tie kambariai, kuriuose vaikai praleido randuočiausius savo jaunystės laikus, būna nepasikeitę. Mamos juose kasdien valydavo dulkes ir purendavo pagalves ant lovos, pavasariais išblizgindavo langus. Mergaičių karoliai kabėdavo ant veidrodžio ten, kur jos ir buvo juos palikusios, berniukų plakatai su nuogom bobom taip pat dengdavo vaikiškus tapetus nepaliesti, tik šiek tiek išblukę nuo rytinės saulės. Per filmus.

Suaugusiems vaikams trumpam grįžus į savo kambarius, nesvarbu, kokia proga, kambariai tyliai šnabždėdavo jų praeities istorijas, apie tylų sliūkinimą namo grįžus daug vėliau, nei leistina, grįžus susikibus virpančiom rankom su Kažkuo. Apie paaugliškas ašaras, išbliautas į pagalvę, kuomet atsibudus ryte ji dar būdavo šlapia, o išsižiovavęs paauglys net neprisimindavo, dėl ko konkrečiai bliovė. Apie visas iš įvairių pusių trankytas duris. Apie naktinius sms po antklode, pasakojančias apie mėnulius, pingvinus, apie tylų tikėjimąsi. O dar tie paveikslai ant sienų, nuotraukos prismeigtos adatėlėmis. Kiekvienas paveikslas su savo istorija, su savais mėnuliais, kiekviena nuotrauka primena, kiek alaus ten buvo išgerta, kiek ežerų išbraidyta, kiek daug kalbėta, bandant atrasti save ir kitus savyje. Per filmus.

Kambariuose likę ir seni suplyšę, lopyti ir perlopyti džinsai, burtų knygos, kuomet vaikai tikėjo, kad prigavus savo simpatijos šešėlį ant popierėlio ir priklijavus jį lipnia juostele, tada popierėlį užšaldžius vandens sklidiname plastikiniame butelyje, simpatija atkreips į juos dėmesį. Kiek šešėlių klijuota, kiek rožių puselių upėse skandinta, kiek guobos šakelių kaspinėliais rišta. O simpatijos nueidavo pas tuos, kieno veidai keturioliktaisiais gyvenimo metais būdavo simetriški ir smakrais nemigravo spuogai.

Slapčiausiuose kambarių kampuose suslėpti vaikystės dienoraščiai, tokie, į kuriuos vaikai dar rašydavo ranka. Lapai sugeltę, rašalas vietomis išblukęs, bet tarp lapų slepiasi natūralių plaukų sruogelė, nuotraukos iš pirmos neblaivios kelionės prie jūros, kadaise kurtų dainų akordai (keturi), o tekstai ne tokie ir prasti. Į dienoraščius prikišta lapų, kuriuose rašyta ekspromtu, lauke, laiptinėje, traukinyje, kai kurie lapai užverkti, kai kurie sulamdyti, plėšyti ir klijuoti, kai kuriuose parašyta tai, ko užaugę vaikai nė už ką nenorėtų leisti rašyti saviems vaikams.

Kambariai tyliai apkabina visą tą praeitį, susupa į save, ir niekam nerodo, tik tiems vaikams, trumpam, netikėtai grįžusiems, per Kalėdas, jubiliejus, laidotuves. Tiems laimingiems vaikams, kurių kambariai nepaversti į sandėlius, ir neišprievartauti visais įmanomais būdais, kaip kad nutiko manajam. Visai ne kaip per filmus.

skaityt įžvalgas

, , ,

Error 404

Esu išvykus neoficialių atostogų nuo visko. Svajonių darbas dar manęs nerado, kompe sugedo mygtukas B, išmokau traukti šuniui erkes, ir vėl neturiu nė vienos sveikos, uodo neįkąstos vietos. Galvoj šitaip tuščia, kad nebegaliu išrašyti nė raidelės, nė vieno nenuobodaus sakinio. Tik naktim sapnuoju spalvotas fantastikas, tokias, kaip vėlyvoj paauglystėj.

Šią savaitę namuose turėtų sąlyginai pasibaigti remontai, nors, kaip daug kas sako, remontas yra amžinas procesas. Dar niekada taip smarkiai nenorėjau darbo kaip fakto, nes totaliai užsipisau nieko neveikti. Iš kitos pusės, tas “neturiu ką veikti” yra absoliučiai lieva atmaskė, nes neturint darbo galima užsiimti labai daug kuo, bet kuo. Tik kad aš neužsiimu niekuo, išskyrus alaus byčinimą rajoniniam šunparky.

Tiesą sakant, man nusibodo net gert, tai jau tapo taip nebenustebinančiai nuobodu, kad nemoku apsakyti. Paskutinė savaitgalinė pjankė baigėsi tuo, kad nusiverčiau nuo miško kalniuko ir atrodau kaip po gerų razborkių. Ir šimtaprocentinė, skaidri kaip krištolas tiesa skamba labai jau apgaulingai. Negelbsti net tai, kad po tiek Teisybės bambalių meluoti būtų nebeįmanoma.

Taip pavargau nuo savo užpisančios rutinos, kad šiandien nusiunčiau savo išlaižytą ir atidirbtą CV ten, kur šiaip bijočiau, tingėčiau ir nedrįsčiau. Ir dar nepasitikėčiau, nes visi darbai man atrodo kaip voro tinklas mažoms bedarbėms muselėms, kurie tik ir laukia, kol tave įtrauks ir išsiurbs paskutinius syvus. Viršvalandžiais, darbu savaitgaliais, vokeliais, vėluojančiais vokeliais ir durnium viršininku. Labai tikiuosi klysti dėl visko, bet.

Taip ir gyvenam, kaip kadaise šūkavo Bora. Nors iš tiesų, tai nieko aš prieš.
“You wait, and if nothing happens, you wait some more” ~ Charles Bukowski

skaityt įžvalgas

, , ,

Menas, laimė ir prakeiksmas būti moterimi

Būti moterim nelengva. Tiek spaudimo iš reklamščikų, feministinio fronto, giminių. Turi nuolat mainyti kaukes ir būt vienokia darbo pokalbyje, kitokia turguj, dar kitokia lovoj. Turi nepamiršti, kada galima būti moteriška, o kada nevalia. Kada galima būti moteriške, o kada geriau nereikia. Kada galima flirtuoti, o kada reikia. Turi gerai apsvarsyti, ar nori uždirbti daugiau už savo vyrą. Taip pat turi neįsijausti ir būdama tik namų šeimininke. Turi iš pirmo žvilgsnio pamatyti, kuris kaimynas numindo tavo gėlynėlį, o kada vyras mylėtis nenori visai ne dėl to, kad yra pavargęs. Turi būti graži, bet ne visiems. Turi būti gera, bet ne visada. Ir negali pasisiot nusisukus į artimiausią medį. Niekada.

Moteris turi laikyt visus namų kampus, bet taip subtiliai, kad vyras galvotų, kad jis laiko bent tris. Turi gimdyt vaikus, bent du. Ir juos išauginti gerais žmonėmis. O prieš tą išaugimą nusaugoti kaskart, kai jie krenta žemyn galva ant asfalto. Po išaugimo irgi dažniausiai tenka juos saugot. Ir niekada negalima verkti, kai kiti mato. Negalima verkti prie vaikų, nes tie išsigąs. Negalima verkti prie vyro, nes tas išsigąs dar labiau. Negalima verkti prie draugių, nes tos dar ims manyti, kad joms gyventi sekasi geriau. Galima verkti tik duše garsiai bėgant vandeniui, prieš tai nusivalius tušą kosmetine servetėle.

Neatsimenu, kada aš tiksliai supratau, kad užaugusi turėsiu būti moterim. Gal kai mama pirmą kartą supynė bantikus į kasas, gal kai pirmą kartą žiūrėjau, kaip senelė siuva sukneles barbei. Gal tai įvyko kiek vėliau, kai pirmą kartą įsimylėjau murziną mušeiką, besikarstantį darželio sūpynių vamzdžiais. O gal visai vėlai, kai laikiau apkabinus mylimą vyrą už tų plačių pečių ir nežinojau, ką sakyti, kad jį paguost. Žinau, kad netapau moterimi, kai išmokau gaminti lazaniją ar kai pirmą kart pasimylėjau ant kažkokio sklepo laiptų. Gal tikrai reikia pagimdyti vaiką, kad suprastum, ką reiškia būti ta moterimi.

Ir nežinau, gerai ar blogai, kad augau lygybės laikais, kai galėjau nešiot suplyšusius sportbačius, žaisti kamuoliu su berniukais, gerti bare alų, mylėtis su nepažįstamais vyrais ir nemokėti vaikščioti su aukštakulniais. Kartais pagalvoju, kad nenoriu tos lygybės, noriu siuvinėt gėlytes auksiniame narvelyje liemenį susiveržus korsetu, nešioti vyrui brendį ir arbatą ant porcelianinio padėklo, ir būt gražia, tik tiek. Nors, geriau pagalvojus, turbūt ir tais laikais moterys buvo kur kas daugiau, nei kad dabar aš matau aliejiniuose paveiksluose.

Didžiausias keistumas apima pagalvojus, kad aš neturiu galvoje jokio žemėlapio, kokia turėtų būti tobula moteris. Nei kaip ji turėtų elgtis, nei kaip atrodyti, nei ką daryti. Jokia profesija man neatrodo tinkama tobulai moteriai, joks vyras nebūtų jai pakankamai pakankamas. Nepaisant to, manau, kad ta moteris tikrai egzistuoja, kartu su kitomis tobulybėmis. Ji gurkšnoja kavą iš vidutinio dydžio puodelio, kavą su šlakeliu grietinėlės, be cukraus. Sėdi terasoje prie rožių krūmo ir skaito knygą kietais viršeliais. Ir vėjas pusto jos plaukus, moteris nerūko ir neturi niekur spėti, grįžti ar išeiti.

skaityt įžvalgas

,

UAB Vigdomus darbuotojų verbavimo ypatumai

Taigi, kaip jau skundžiausi praeitame įraše, visą rytą naršiau cvbanke ir siuntinėjau cv. Na gerai, nusiunčiau 3 cv. Į kažkokią kepyklėlę, į vyninę, ir į vieną šaraškino kontorą. Kad kontora šaraškino, man iš karto pasufleravo google. Kodėl siunčiau cv į šaraškino kontorą? Ogi darbo skelbime jie nė žodeliu neužsimena apie tai, kas ten pas juos per kontora. Vienintelė info – “įmonė (be kablelio) užsiimanti pardavimais”. Skelbimas atrodo taip. Na, mane asmeniškai papirko tie laisvi savaitgaliai. Tik nusiuntus cv, prieš tai dar išvėmus motyvacinį, sistema parodo, į kokį uabą tas cv nuėjo. Atrodo štai taip. Po pirmo ffffffuuuuuuuu, pamačius googlėj žodį “šaraškinas”, skaitau, kodėl gi žmonėm netinka. Keisčiausia, kad kalba apie jokius barmenus anei padavėjus niekur neina. Žmonės skundžiasi, kad verčia pardavinėti kažką vaikų darželiams ir kad siuntinėja iš kontoros į kontorą. Na, galvoju, gal jie kokią jaukią kavinukę darbuotojams įsisteigė ir dabar ieško barmeno? Šūdinai beviltiška pilstyt kavą ofisiniams, bet savaitgaliai laisvi, galėsiu į miškus važinėt. Kaip tę bebūtų, sėdžiu sau, žiūriu Tris Muškietininkus (zjb filmas su gražiu mažu Dartanjanu;) ir tikiuos, kad jei jau paskambins, tai iš vyninės.

Bet kur tau! Paskambina būtent iš Vigdomus. Vigdomus Vigdomus Vigdomus (kad google searčas išmestų). Moteriškė maloniai pasiteirauja, ar nesu studentė (nors motyvaciniam rašiau, kad esu jau baigus) ir ar turiu mašinos teises (nors cvbankas turi specialiai šiai info skirtą skiltį). Man pasakius, kad niekur nesimokau ir šiuo metu laikaus teises, moteriškė labai nudžiunga ir pakviečia į pokalbį. Galvoju, ko čia užklausti pirma, ar kam barmenui teisės, ar, kas vis tik man pasirodė aktualiau, nereiks dirbti vakarais. Ne ne, mane nuramina, darbas iki 18.30. Apsidžiaugiu ir nebekamantinėju, galvoju, nieko neprarasiu nuvažiavus ten pas juos į Koralus į darbo pokalbį (praradau du litus už talonus).

Kadangi iki pokalbio lieka geros keturios valandos, o aš imu nervintis, toliau googlinu Vigdomus. Nes man kuo toliau tuo keisčiau atrodo, kad tokia įmonė, užsiimanti visokiais tais ten pardavimais, ieško barmenų. Pasitikrinu ne tik cvbanke, bet ir galybėj kitų bedarbių puslapių – visur vienodas skelbimas, su vienoda informacija, vienodu kontaktiniu numeriu. Vigdomus tikrai ieško barmeno. Taigi gražiai apsirengiu ir važiuoju į Karoliniškes.

Ten, gerokai pasipisus per karštą asfaltą, surandu reikiamą pastatą ir einu į pokalbį. Mane pasirinka du vadibininininkai ir dar kelios išsigandusios mergaitės-kandidatės. Iš karto duoda pildyt anketą. O jau anketos gražumas! Kad skaitau išsižiojus, pastebiu tik tuomet, kai pastebiu, kad viena mergaitė-kandidatė paklaikus mane stebi. Anketoje reikia pažymėti ne tik šeimyninę padėtį, bet ir vaikų skaičių, ne tik gyvenamosios vietos adresą, bet ir tą adresą, kuriame esi registruotas, ne tik 3 buvusias darbovietes, bet ir uždarbį visose jose, finale dar privalu duoti numerį kontaktinio asmens, galinčio patvirtinti, kad esi patikimas tvarkytis su finansinėmis užduotimis. Spjaudaus ir pildau, kai ką praleidžiu, kai ką pagražinu, susivaldau ir nepažymiu, kad turiu tris vaikus ir laukiuosi ketvirto. Užpildžius pakviečia ant kilimėlio.

Kabinete mane pasitinka tvarkingas klerkas beroc Janis. Labadiena, visų pirma užklausia, kiek man metų, o paskui sako, na, tai kokio darbo ieškote. Na kaip, sakau, siunčiau cv į barmenės pareigas (jis to cv ryškiai nė nematė). Janis raminančiai šypsosi, išdėsto, kad barmeno jie tikrai neieško, jie ieško pardavimų vadybininkų (prekybos agentų blet!!!!), čia toks darbas, pagrinde bendravimas su klientais (visai beveik tas pats kaip barmeno darbas ane?), nejaugi manęs tikrai nedomina? Man nukirtus, kad tikrai nedomina, demonstratyviai suplėšo mano falšyvą anketą ir sako visogero. Išeidama dar pasiūlau jam susitvarkyt pasiūlymus internete ir nemaustyti žmonių. Janis raminančiai šypsodamasis patikina, kad sutvarkys.

Vis dar negaliu patikėt, kokiais būdais darbdaviai verbuoja vargšus žmones tapti prekybos agentais. Melagingais skelbimais, netesėtais pažadais, laiko tempimu ir dar bala žino kuo, pasiskaitykit googlėj. Nu i nx.

skaityt įžvalgas

, , ,

prev posts prev posts