Alus turi vieną problemą.
Alus kainuoja pinigus. Alus kainuoja pusantro lito maximoj, penkis litus mylimiausiam bare, septynis litus metalistų bare, dešimt litų Rygoj. Vienaip ar kitaip – alus kainuoja. Nebent tau pastato draugas arba naujas baro vyras už ką nors.
Pripažinus skaudžią alaus problemą, nori nenori tenka kaip nors priartėti prie sprendimo. Juk kiekviena problema turi sprendimą. Alus pats dažnai būna mūsų problemų sprendimas, todėl tiesiog mūsų pareiga surasti sprendimą alaus problemai. Draugai padeda draugams sunkią akimirką.
Mąstant apie alaus problemą, anksčiau ar vėliau tenka susitaikyti su tuo, kad norint gerti alų, reikia turėti pinigų. Pinigai gaunami įvairiai. Kol tu dešimtokas ir geri nelegalų alų nelegalioj viešoj vietoj, pinigų tau duoda mama – už juos tu perki priešpiečius, parkerius ir muzikos kompaktus (jei mama nežino apie torrentus).
Kai tu studentas ir geri legalų alų nelegalioj viešoj vietoj, pinigų tau vėlgi gali duoti mama – nors jau žino, kad už juos veikiausiai perki alų. Mama guodžiasi, kad bent jau nevartoji narkotikų. Ir kad studijuoji, žinoma. Tačiau kartais tu būni tas studentas, kuris turi įskaitą mentūroj, esi jautrus šalčiui, arba šiaip tau patinka leisti vakarus jaukiam šiltam bare su maloniais barmenais – tada nori nenori tenka apskaičiuoti, kad už bambalio kainą tu tegali išgerti bokalą alaus – jei esi sąžiningas studentas, jautiesi prastai taip pradegustuodamas mamos pinigus.
Tada tenka griebtis už studentiškos galvos – taip, ir vienintelė išeitis belieka eiti dirbti. Darbų būna įvairių. Jei tu gaudaisi kompuose ir tavo html kodas visad validus, seniai atsisakei tiek explorerio tiek windowsų, tai gali visai jaukiai įsitaisyt ITišniko kėdutėj ir gerti alų Banzai bare. Kita išeitis – pačiam eiti dirbt į barą, kas vakarą gert su kas vakarą vis savesne chebra, ir miegot per paskaitas, galiausiai pasiųst univerą nachui ir toliau gert darbe.
Na, dar yra variantas vasarom dirbt stroikėse. Arba dirbt Norvegijoj. Arba čiulpt seniem storiem diedam.
Kartais pasitaiko tokių studentų, kurie yra tokie arogantiški ir savim pasitikintys, kad jie tiesiog ima ir skelia, kad darbas jiems turi būti malonus, nesunkus, gerai mokamas, suderinamas su studijomis ir dar išlaisvinantis jų kūrybinį potencialą (jei pagalvojot, kad čiulpimas čia visai tinkat, esat sugadinta asmenybė). Tokie studentai matyt yra per mažai pasišventę alui, kad gali šitaip rizikuoti jų šventais draugystės saitais. Tokie studentai kas antrą vakarą atsisako kelionės į mylimiausią barą, kad galėtų skaityt beviltiškus darbo siūlymus ir tikėtis, kad koks kultūrinis žurnalas jiems pasiūlys vyr. redaktoriaus vietą. Tokie studentai gali pasiųsti jiems nepatinkantį viršininką arba mesti visai neprastą darbą dėl kelionės aplink pasaulį.
Alus turėtų niekint tokius studentus. Alus veikiausiai kas vakarą dėl jų tokių kūkčioja.
Ką daryti, kai alaus problema veda ne į sprendimą, o į dar didesnę problemą? Tiksliau, alaus problema veda į darbo problemą. Darbas būna arba visiškai lievas, žlugdantis, žeminantis, nuobodus, arba darbą jau būna pasiėmęs tavo kaimynas, sugėrovas, žmogus perpažįstamus.
Taip ir atsiranda karikatūros (duokdie ne nuotraukos) su lietuvaičiais, nešinais bankomatais Vilniaus gatvėje.
skaityt įžvalgas
alus, darbas, kekšės, šūdas
