supista bokalo magija

Ką tik kieme ant kaimyno mašinos užkrito kuokštas varveklių. Žiūrint į juos ant stogo, būčiau davus gal 15 kilų. Nežiūrėsiu, kaip atrodo mašina, nes mano palangė užkrauta arbatos puodeliais, rankšluosčiais nepraleidžiančiais šalčio ir neperskaitytais konspektais.

Bet ne apie tai. Esmė tame, kad kaimynas nepasisaugojo. Jis galėjo pasisaugoti keliais būdais – nestatyti savo automobilio toje pavojingoje vietoje (realiai, tai jam beliktų mašiną statyti kiemo vidury, nes dar nei vienas kaimynas nėra nusivalęs varveklių nuo savo stogo dalies), arba su teisėsaugos pareigūnų pagalba priversti kaimynus įvykdyti savo pareigą (taip, deja, tokia teisiška pareiga), arba pats pagaliau galėjo nusivalyt savo dalies varveklius ir ten statyt mašiną (ir nevažiuot į darbą, nes jam išvažiavus ten bematant savo raudoną mersą pasistatytų koks pyderastas iš salamos, žinau aš juos).

Kaimynas pasirinko lengvesnį kelią. Bet realiai, aš jį suprantu. Kiek galima. Mes ir taip  visko saugomės. Mes plaunam vaisius ir daržoves, nes avdrug tie pesticidai mus nugalabys. Nors iš tiesų, manau, jų taip lengvai nenuplausi, nebent skrandžio sultim.

Mes perkam prezervatyvus, nors jų patikimumas toli gražu ne 100 %. Bet tiek ne todėl, kad jie patys savaime būtų blogai sukonstruoti, o dėl visokiausių juokingų priežastėlių, kaip kad pakuotėje esantys trys vienetai, kurių tikrai ne visada užtenka, ypač jei dar kambariokas užmaršus ateina vieno pasiskolint. Taigi, keli kartai saugantis, keli nesisaugant, nesėkmės atveju kaltė suverčiama ant nepatikimumo.

Mes perkam “genetiškai nemodifikuotas sojas”, nors blet ir taip visiem aišku, kad visos jos modifikuotos, ant kai kurių tiesiog užrašyta, kad ne.

Galiu dar užvemt, kad mes susikuriam religijas, nes paprasto tikėjimo mums per mažai, norim patikėt savo gyvenimėlius kažkokiam dėdei ant debesies, kuris už mūsų susimovimus ir nesėkmes čia, atlygins ten.

Mes saugomės ir neišvažiuojam, saugomės ir nesusipažįstam, saugomės ir nedarom nesąmonių, saugomės ir…

Taigi, kaimynas spjovė į visa tai ir nutarė bent kartą nepasisaugot. Ir kuo jam tas baigėsi?

Juk kaimynas saugojosi tais visais anksčiau paminėtais būdais (na tik, šviežiems vaisiams jis neturėjo laiko, žmonai irgi, sojas laikė debilų veganų maistu, bet į bažnyčią per šventes nueidavo atsiprašyti už neapykantą ir smurtą prieš kitus). Ir štai viena aplaidumo minutėlė jam kainavo naują kapotą.

Jei kaimynas taip nesisaugotų, spjautų į viską ir išvažiuotų gyvent ten, kur varvekliai ant stogų nesikondensuoja. Ten gal ir žmonai laiko atsirastų, ir šviežiems granatams. Bet po šio baisaus įvykio, jis jau tikrai saugosis.

Ir jokio čia moralo.

skaityt įžvalgas

principai, šūdas, žiema

– You do drink, dont you, sir?

– I just said i’m a writer, of course i drink.

Štai aš negaliu rašyti negerdama kavos. Laikausi, kol kas, galiu rašyti neišgėrus alkoholio. Bet, kiek pažįstu šį pasaulį, čia tik laiko klausimas. O aš nežinau, kas yra laikas. Žinau tik, kad jau nuo septintos klasės nenešioju rankinio laikrodžio, kai vieną naktį, neištvėrus įkyraus tiksėjimo, uždusinau jį pagalve.

Turiu mitą galvoje, kad man geriau sekasi rašyti rūkant. Bet negaliu to pilnai patvirtinti, nes labai mažai esu tai darius (ne mažai rūkius, o mažai rašius rūkant). O ir tie rašymai rūkant veikiau buvo psichoterapija staigiai užklupus piktam panikos vilkui. Gedimino kalno papėdėj.

Pats rūkymas man irgi buvo psichoterapija. Čia palieku minutėlę gardžiam cinikų juokui. Kiekviena cigaretė ne tik atimdavo kelias minutes (valandas? dienas?) iš mano gyvenimo, bet ir užsifiksuodavo dar kažkur. Visose jūsų dūmuose paskendusiose virtuvėse, aplink besimalant šunims, kai kepėm space-blynus pirmam kurse. Visuose mažuose nuomuojamuose kambariuose, pilnuose tapetų ritinių, čiužinių ir tuščių butelių. Visuose jūsų balkonuose ant margų pledukų, kur dangus visad būdavo debesuotas.

Neprisimenu, kodėl pradėjau rūkyt. Bet atsimenu, kaip pirmą kartą pirkau sidabrinį marlboro ir rankos drebėjo. Tada vienas tapytojas, labai gabus ir visa kita, tapė mano portretą, lyg tyčią labai nevykųsį. Ir tapydamas klausėsi kažkokio iš proto vedančio laundžo, ar kažko, dabar tame nesigaudau, tada nesigaudžiau tuo labiau. Aš sėdėjau ant kažkokios pakylos ant klibančios kėdutės, pro palėpės langą švietė balandžio mėnesio saulė, ir aš sugalvojau, kad norėčiau parūkyt.

Per tuos visus penkis metus porą kartų norėjau mesti. Vienas kartas truko dvi savaites be vienos dienos, ir tai dienai sutrukdė antino gelbėjimo ekspedicija. Antras kartas truko keletą dienų ir tada aš įsimylėjau.

Na, ko ir benorėt, visada pasiduodavau kvailiems malonumams. Sirgdama bronchitu vieną pavasarį rūkiau mėtinį tada dar barclay, ir jis netyčia įkrito į Vilnelę, ir džiovinau cigaretes, o kai jos išdžiūvo, buvo rudos ir bjaurios, bet aš vis vien nemečiau rūkyt, nors tada tik sirgau bronchitu, o ne gelbėjau gyvūnų teises ir tuo labiau nebuvau įsimylėjus.

Ir kaskart, kai mes išeinam iš mylimiausio baro parūkyt, ypatingai, kai dar būna vidurys dienos, o mes jau po poros bokalų, man labiausiai patinka pūsti dūmus skubančioms pro šalį damoms pavymui, kai apsnigtas asfaltas mano akių lygy, o virš galvos kabo holivudo verti varvekliai.

skaityt įžvalgas

baras, cigaretės, praeitis

Vienas laiptelis, antras laiptelis, penkiolika laiptelių žemyn. Purvinas sniegas batų paduose, viduj galėsim žaisti balas. Viena vibracija, antra vibracija, penkiolika vibracijų ties paširdžiais. Ir virpa drėgnos sienos.

Aš braukiu pirštais per sienas vandens lašeliai prasiskiria siena banguoja.

Viena mano draugė režisierė, o aš viską matau sulėtintais kadrais ir niekad nevartojau narkotikų nes. Viduj jau žaidžiam balas. Viena bala, antra bala, penkiolika balų man po kojom.

O ji tokia graži. Tokia jauna, sveika, žavinga, kerinčiu vaikišku juoku ir žaismingu žvilgsniu. Padaryk mane, ką? Jaučiu, kaip pražyla dar vienas plaukas. O jūs manėt, juos dažau, kad būčiau arčiau undergroundo.

Suplėšyk man džinsus, dešimt centimetrų virš kelio, ir užgesink cigaretę šalia. Niekas nemato, kad mano kepurė languota taip pat, kaip marškinių kampas, kyšantis iš po liemenės. Ir drum’as banguoja manim, aš banguoju prie baro, apsilenkdama prabanguoju kiekvienam ir su kiekvienu.

Taip, jiems visiems virš dvidešimt vienerių, jie visi jauni, seksualūs, vartotini, free-lanceriai, jiems nereikia keltis penktadienio rytais ir jie rūko mėlyną kentą. Jiems viskas tobulai netyčia, jie gimė su oldschooliniais adidasais ir jie į tūlikus vaikšto be eilės. Trise.

Įsivaizduoju vieną situaciją ir einu į šalimais esantį barą. O mano namuose tarp knygų ir psichologijos vadovėlių mėtosi Bear Beer bambaliai.

skaityt įžvalgas

paburbėjimai, šūdas