Pirmą kartą į festivalį išvažiavau kai man buvo septyniolika. Buvau neseniai plaukus nusidažius ryžai, man beveik niekada neparduodavo rūkyt, ir tėvas mane saugodavo nuo bet kokios galimybės prisigerti ir apsivemti. Tada su entuziastais draugais važiavom į Kernavę dviračiais. Klaidos juk ir skirtos tam, kad iš jų pasimokyt. Bevažiuojant susipažinau su viena mergaite, su kuria gerokai atitrūkom nuo mūdinančių draugų ir, likus gal dešimčiai kilų iki tikslo, sugulėm pakelėj ir gurkšnodamos alų mojavom pravažiuojančiom mašinom.
Jau per patį pirmąjį savo festivalį įvaldžiau “gerk prie laužo, neik prie scenos” tipo tūsą. Prisimenu, kaip mokiaus su raktais atidaryti vyną, viena pažįstama klaidžiojo aplink palapines su kailiniu kombinezonu dejuodama, kad jai šalta, o aš paryčiais nuėjau paklausyt metalo ir paskui miegojau pas vieną draugą, kurio kojos netilpo į dvivietę palapinę.
Ryte man skaudėjo visus raumenis nuo važiavimo dviračiu, prie mūsų laužavietės gulėjo markeriais apipaišyti draugai, o aš turėjau viena grįžt namo į Vilnių, nes sekančią dieną turėjo būt mamyčių diena ir tėvas kitaip būtų manęs neišleidęs niekur važiuot. Taip ir prasidėjo festivalių liga.
Vėliau, jau kai tėvas nebesaugojo manęs nuo bet kokios progos prisigert ir apsivemt, bet rūkyt vis dar niekur neparduodavo be atitinkamų dokumentų, važiuodavau į visus festivalius, į kokius tik pavykdavo. Vienam mus užpuolė kaimo marozai, o kitam lijo tris dienas be sustojimo, keliuose neturėjau palapinės, kartą atsibudau pievoj pametus visus šiltus drabužius, labai dažnai praleisdavau mylimiausias grupes ir beveik visda susirasdavau keistų įtartinų draugų. Aš netgi dirbau rinkos tyrimų kompanijoj tris savaites ir leidaus siuntinėjama nachui, kad tik galėčiau išvažiuot į Regeneratorių, kuris kainavo šimtą litų.
Prisimenu, kaip dar nestudijuodama to, ką studijuoju dabar, gulėjau palapinėj sekmadienio rytą ir klausiaus kaip lauke šnekasi Alytaus žmonės. Tie rytiniai pokalbiai būna patys juokingiausi, verti atskiros eilėraščių knygos. Tada Juozas valgė batoną iš balos, o jo draugas dešrą iš laužo, prieš tai ilgai tyrinėjęs, ar ten dešra. Aš taip juokiaus palapinėj, kad prižadinau kolegą ir mes ėjom ieškoti geriamo vandens, tada sutikom Saulių su sušlapusiais gaidelio sausainais ir valgėm tuos šlapius sausainius, apsimesdami, kad nuo jų mažiau troškina.
Nepažįstu aš nei Sauliaus, nei Juozo, nei tų draugų, bet tuo ir gražūs festivaliai. Eikim sušokt lietaus šokio, kad rytoj lytų tik Vilniuj, o ne 35 km nuo jo, nors per lietų gali būti netgi dar labiau smagu. Pilstant vandenį iš batų, geriant trauktinę kaimynų palapinėj, ir sėdint ant scenos per pertraukas tarp grupių. Šiais metais pasižadu nueit prie scenos, kiek galima.
skaityt įžvalgas
akimirkos, festivalis, pjankė, subjektyva
