supista bokalo magija

Mylėti butelį lengva, bet bobą pamilti smagiau.

– Benediktas J.

Labai ilgai aš gyniau alkoholizmo teisę į egzistenciją tarp mūsų. Alkoholis buvo romantika, priežastis ir pasekmė, tarpininkas ir psichiatras. Aš kaupiau daugybę citatų, eilėraščių, prozos ir sentencijų apie alkoholio teikiamą naudą. Visi aplinkiniai alkoholikai man buvo ne diagnozė, o epitetiškas gyvenimo būdas. Man tai nebuvo neigiamybė, nebuvo pragaištis, nebuvo nulemtas likimas.

Nors, tiesą sakant, aš puikiai žinau, kas yra alkoholizmas, ir kas yra butelio dugnas, ir kas yra nerviniai traukuliai galvojant, kad jei penktadienio vakarą neisi su kuo nors išgert, įgrius buto grindys tiesiai pas šėtoną.

Juk alkoholis yra visų pasaulio problemų priežastis – – – ir sprendimas.

O draugai sako – užpiso gert. Ką vakare? Taip ir prasideda – negeriam šiandien, tik po vieną alaus. Perkant vieną alaus (jei tai parduotuvė), visada pakyla ranka ir prie antro – na, juk kaip čia kitaip. Perkant vieną alaus (jei tai tavo mylimiausias baras), barmenas jau būna pasiruošęs netrukus atkimšt ir antrą – na, juk negi kitaip.

Per tą supistą alų aš susipisau daug gyvenimo sričių. Per tą patį supistą alų patyriau nepakartojamų akimirkų. Nes mylėti butelį lengva. Tada akimirkai rodos, kad visi myli tave – kad nereikia apsimetinėti ir nereikia vaidinti ir galima šokti pagal idiotiškiausią muziką ir juoktis iš nieko ir visko. Pamilus tą butelį lengva socializuotis šitam neigiamam pasauly, kur viskas visada ne taip, kaip kad tu norėtum. Kur viską gauna pinigai, apgaulė, arba tavo draugas.

Ak, ir tiesa, aš dažnai geriu tam, kad užmirščiau visas tas kvailystes, kurias darau būdama girta.

Bet jau geriau visos tos kvailystės, klaidos ir nesusipratimai, mažyčiai rytiniai išraudimai,  gliukai, atchodai, svaigimai, vėmimai, verkimai, kritimai, išsipliurpimai, nei penktadienio vakaras su Džeku, Džonu ir Keite, kol draugai geria už 100 kilometrų pagal KANG’us. Nachui.

skaityt įžvalgas

alus, baras, gyvenimas, šūdas

– Paklausk, kam aš dabar esu neištikima?

– Tam, kurio visada ieškai ir niekada nerandi, niekada, o jei ir rastum, tai tada jau būtum nebe tu, būtum kitokia, kita.

10 Dialogų Apie Meilę

Mano draugė neseniai grįžo iš Dreamlando. Mums begeriant lievą lietuvišką vyną, už lango besitaškant šaltam lietui, o mano plaučiuose besiformuojant kasmetiniam lėtiniam bronchitui, atsidusau, kad tikrai o tikrai, gandrai mus numetė ne ten.

Nepaisant to, kaip aš myliu šitas purvinas gatves, ir net šituos ciniškus pasipūtusius susireikšminusius lietuviškus vyrus, kartu su tais lievo lietuviško vyno gurkšniais atėjo supratimas, kad gal tikrai grass is always greener you know where. O ji man pasakojo, pasakojo, o jos akys spindėjo, pasakojo, tu ateini į klubą, užtenka tik kuklaus žvilgtelėjimo, ir vyrai tau krenta po kojom, jie tau stato gert, stato tau valgyt, vežioja tave po miestą limuzinu ir net nebando tavęs išpist visom septyniom pozom.

Ji pasakojo, kaip ten vyrai stengiasi dėl moterų, kaip bando jas sužavėti, pakerėti, visa kita. Kaip filmuose, pagalvojau gerdama lievą lietuvišką vyną. O čia, sako, išlipa sulytas apgailėtinas bernelis iš troleibuso ir nugalėtojo žvilgsniu dairosi, kokia damutė į jį pažvelgs. Čia moterys lipa vyrams ant galvų ir nuolat kažko tikisi, o jie tik ir renkasi iš gražių, iš talentingų, iš linksmų ir iš pasirašančių bet kam.

Ir lietuviškoms damoms toli iki Merilinos formuoto dreamlandiško tipažo, tokių moterų, kurios bučiuojasi, bet neįsimyli, klausosi, bet nepatiki, ir palieka anksčiau, nei kad būtų paliktos. Tiesa, dar ji yra sakius, jog geriau būt nelaimingam vienam, nei būt nelaimingam su kuo nors.

Taip begeriant lievą lietuvišką vyną, už lango besitaškant šaltam lietui, o mano plaučiuose besiformuojant kasmetiniam lėtiniam bronchitui, ėmiau svajoti apie kruizinius laivus ir stirtas purvinų indų arba padėklus su vaivorykštiniais kokteiliukais. Nes draugė tai sako, važiuos nachui iš čia. Pas kitus gražius gerus vyrus, su lynu pritraukiančius tau mėnulį (ir taip užtvindančius Singapūrą), pas tokius, tarp kūrių tik atsipūti ir pamiršti ką reiškia nuolatiniai lietuviški į kraują įauginti ieškojimai, nes čia privaloma susituokti, susigyventi, susigimdyti porą vaikučių, susigerti xanaxo, susipisti jaunystę, antraip būsi žlugus močiučių akyse, į teatrą vaikščiosi viena ir ten šniurkščiosi, nes amžinasis susiparinimas leis galvoti, kad spektaklis apie tave, visos nelaimingos susipisusios moterys tokios kaip tu, o susireikšminę vyrai tokie kaip jie.

Bet apie ką aš ten. Taip, apie Dreamlandą. Ten, kur damos nesistengia, nes stengiasi dėl jų. Tokie Dreamlandai ir išaugina Merilinas, kurios gali iškėlusios galvas tvirtint, kad jei nesusidorosi su manim blogiausią akimirką, tai nė velnio nesi vertas manęs geriausią. Štai lietuviški wetlandai išaugina gražuoles, kurios nuo scenos verkšlena tik neišeik neišeik, ir mes gersim arbatą.

skaityt įžvalgas

Draugai, gyvenimas, moterys, šūdas, vyrai

Į mano duris beldžiasi toks jausmas, kad nei nuryt, nei apsivemt. Pradeda užpisti net tie rytai, kad atsibundu ir bloga ir nieko neatsimenu. Guliu tada pikta ir galvoju – kiek galima? Metus rūkyt dėl rūkymo belieka mest gert dėl gėrimo. Iki penkių ryto. Sidrą už dvyliką penkiasdešimt.

O senų laikų kiemely senų laikų draugai. Draugai net ne tas žodis, bet pritaikant taisyklę “draugas arba priešas ir nebelaipsniuok”, tai senų laikų seni draugai. Jie primena man mane mažą, mane nelabai simpatišką ir nepakankamai madingą paauglę, kuri buvo išmokyta bijoti visko ir kiekvieno, ir nemokėjo garsiai kalbėt. Nežinau, ar man patinka sutikti žmones iš tų laikų. Bet jei jau situacija ta, kad arba nuryt arba apsivemt, ir aš būnu visai linkus apsibliaut baro tualete, nes tiesiog supistai nenuotaika, tai net nežinau.

Ir sėdint lauke ir rūkant ne dėl rūkymo, o dėl to, kad supistai nenuotaika, eina vyrai iš Rotušės, ir vienas sako – “neliūdėk, jis dolbajobas, sakau tau”, aš vis dar nežinau – nuryt ar apsivemt, bet pagaliau suima isteriškas juokas – žinau, bet ne apie jį ir ne apie juos dabar. Tada pasijuntu labiau į “nuryt” pusę ir net galiu grįžt į barą, kur visi mylimi, bet man vistiek biški supistai nenuotaika.

Dabar skubu pasiteisinti. Turiu vieną tokią pažįstamą, už Atlanto balos sakytų – dramma queen. Nepripažinta primadonna, mažutė nuleistų kulisų plaštakė. Taigi kiekvieną kartą, kai norisi blaškytis ir taškytis užsidarius tualetuose, belieka sau primit – nebūk —–, nebūk. Ir praeina.

Visos pastarųjų kartų isterijos sueina į tai, kad aš neturiu kažko, ko man reikia, bet jau nebežinau, ar tas kažkas yra konkrečiai tai, kaip rodėsi anksčiau. Kadangi tai būtų pernelyg paprasta, o aš visada buvau linkus paeit pro ten, kur sunkiau, tai rodosi, kad pati nežinau, ko aš neturiu ir ko manau kad man trūksta.

Ir nepaisant to, kad, tarkim, aš nežinau, kame visas kampas, vieną vakarą praleisti ten, kur kadaise kai kas prasidėjo buvo supistai nelengva. Gerai, kad net grindys ten dabar naujos išklotos, ir nebėr durų su keistais senoviškais kabliukais. Jei tikėsim ženklais, tai viskas į naudą – nebeliko to, turėtų praeiti ir kita. Juo labiau, kad visi senoviniai kabliukai tik mano galvoj, bet gal taip geriau – amžinai turėsiu temą, kuria galėsiu nubaidyt užpisusius sugėrovus.

O šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

skaityt įžvalgas

šūdas