supista bokalo magija

Prieš tris metus aš neįstojau į psichologiją. Tada buvau papiktinta ir įsitikinus, kad mane nuo to sulaikė tik neišvaizdus matematikos balas. Tačiau studijos filosofijos fakultele man vis labiau ir labiau atvėrinėjo akis, kad kaip yra, taip ir turi būti, bei tai, jog psichologiją studijuoja (o tuo labiau nesėkmingai bando į ją įstoti) tie, daugiausia psichologinių pakrikimų patys turintys.

Ir kai artimam žmogui reikia paguodos, aš tik pati prisigeriu ir supsichuoju, kad ir man pačiai jos reikėtų. Aš pati esu per daug išsigandus ir susireikšminus, kad iš manęs galėtų būti adekvačios naudos. Ir aš turiu per daug numerių savo sim kortelėj, kurie dar labiau veda mane iš mano riboto proto.

O geriausiai visa tai apibrėžia diplominio vadovas – a jūs jaučiat, kad per daug šnekat, pirma pasakot, tada pagalvojat, o galiausiai nepasakot nieko? Taip taip taip Arūnai, jūs mane perkandot per pusvalandį. Man reikėjo studijuot želdinių dizainą arba kulinariją ir nepist niekam proto, sau pirmiausia.

O argumentas, kad aš palengva išprotėju, nepažįstu savęs ir savo draugų, yra ne argumentas. Ir mane taip viskas gąsdina, kuomet matau, koks plonas atsitiktinumų siūlas čia visa tai laiko. Kaip ten, drugelio sparnelio mostelėjimas čia gali sukelti taifūną ten? Po velnių.

Tai aš tai tik ir tesitikiu, kad atitinkamas rašalo po oda kiekis po savaitėlės man viską išspręs, nuramins, sustyguos ir sukontempliuos. Nuostabus filosofijos fakulteto žodis (;)) Nes jau pavargau kontempliuoti. Vistiek nifiga nesusikontempliuoja, nes nestojau į želdinių dizainą. Ir apskritai ne savo rogėse sėdžiu ir nedarau to, kas man patiktų velniai žino kodėl. Kas man patiktų irgi niekas nežino, arba žino visi, tik ne aš.

Ir dar aš pamečiau savo vieną mylimiausių auskarų, kurį prieš keletą metų radau per gatvės muzikos dieną, ir dabar turėsiu mokėt čyriką sušiktam drakono ženklui, kad man indėtų naują, nes jie specialiai taip padarė, kad aš būčiau nepajėgi net tokį šūdniekį padaryt. Bet mano ausis ištinus ir nepatogiai  numiegota nuo kito sušikto nepatogaus auskaro ir aš esu labai papiktinta ir sunepatoginta ir nepatenkinta.

Šiaip viską puikiai apibrėžia faktas, kad mums taip nedaug reikia, mes taip daug turim, bet mums taip visko trūksta. Ateikit šian į alaus namus pagal kaunietišką pankroką pagert.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, pjankė, smulkmenos, šūdas

Įsijungiu feisbuką po geros pusantros paros neįsijungimo (omgomg!) ir štai kokio sadžeščeno esu susilaukusi – Ko Nori Moterys?

Nepaisant to, kad, imant moteris kaip bendrą šiek tiek stereotipinę, bet tuos stereotipus tikrai pateisinančią visumą, aš puikiai galiu atsakyti į šitą klausimą (iš vyrų – dėmesio, tvirto peties, rūpesčio ir šilumos; iš kitų moterų – kad jos atrodytų kiek prasčiau ir joms sektųsi kiek prasčiau, bet jos vis tiek būtų geros draugės paplepėti prie kavos puoduko/cosmo kokteiliuko), aš vis gi nulindau pažėt, kas gi ten per groupsas.

Ir ką jūs sau manot. Gal po šitos sumautai supistos graudžios savaitės aš esu kiek jautri ir neadekvačiai vertinanti situacijas, bet nu i nachui. Bobos ten reikalauja, kad jom prie maximų įėjimų nestrigtų kablukai ir kad jų mašinoms vietos būtų arčiau įėjimų nei vyrų mašinoms. Ir visa kita, kur jau ėmiau susivėminėti (pigesni taxų tarifai naktim?? Taip, juk vyrai tikrai negauna į galvas. Platesnės vietos automobiliui statyti?? Tai gal dar bonus lipdukas “atsargiai boba už vairo?).

O tai kur liko lygybė ir panašiai? Kur liko we can do it? Kur liko vyrai su vaikiu vienoj rankoj ir maisto maišu kitoj, pėdinantys per automobilių stovėjimo aikštelę?

Damos, c’mon, wtf ?

Nejau aš dabar galiu parašyt peticiją, kad man nepatinka troleibusų sėdynių spalva, nes jin yra sooo last year, penkios mano draugės tai užlaikins/pasirašys, ir tipo jau į vyriausybę? Damos čystai rodosi problemų nematę.

Tipo, parodykim, kad mes jėga. Kažkaip visas tas feminizmas nusisuko į visai kito lygio seksizmą. Parašyk, kur tau patinka laikyti tašę, parodykim, kokia mes jėga. Wtf wtf wtf? Socialinis projektas, ble. Socialinė provokacija, kad vėl visi vyrai galėtų žviegt, kokios bobos durnos. Na bet ką bedaryt, jei tikrai durnos?

FaceBookYourself.

skaityt įžvalgas

internetai, moterys, šūdas

~ ~ ~

Aš visada pykau ant bažnyčios, keikiau tą pastatą ir visa, kas su juo susiję. Aš visada sakiau, kad kiekvienas turi turėt savo moralę, iš vidaus kylančią, o ne kažkokioj knygoj įrašytą. Bet, žinant mano moralę,  niekada neturėjau teisės viso to sakyt ir dar priekaištaut davatkom paskutinius litus bažnyčios stogui atiduodančioms.

Kur aš eisiu su tokia morale ir kur aš pasibaigsiu? Ir tas visas mano gailėjimasis po laiko, visas kaltės jausmas ir beprasmybė, ko visa tai verta, jei tereikia naujos dienos, naujo vakaro, ir vėl viskas iš naujo? Gal aš tiesiog ne toj platumoj gyvenu, ir šitos gatvės tai ne mano gatvės, šitie vyrai tai ne mano vyrai, šita moralė tai ne mano moralė? Gal viskas tiesiog yra ne laiku, ne vietoj, seniai ir netiesa? Gal viskas tiesiog per daug susijaukę, per daug išlaistyta ir per daug išdalinta, kaip tas Santa Barbaros vynas už 11,99 kurį mes taip dabar sau prisitaikom.

Ir gal visa ta moralė yra ne laiku ir ne vietoj, seniai ir netiesa? Gal man nereikia to, ko taip desperatiškai bandau įtikinti save, kad visiems reikia? Gal man tikrai tetrūksta laivo, pasaulio žemėlapio ir butaforinio kompaso? Juk mes visi tokiam mėšle gyvenam, nes patys į jį sulipam, mes viską per vėlai įvertinam, mes ne to ir ne iš tų tikimės ir mes beprasmiškai verkiam. Ir mes visi tokie neteisūs, mes vienodai kalti ir vienodai apkaltinti ir vienodai užgniaužtom gerklėm, prie savo jaunystės upelio, kur tiek prasijuokta ir tiek praverkta. Ir upelis kiekvieną akimirką vis kitoks, ir mes vis kitoki,e tik vienodai laikini ir nesupratę, vienodai išsigandę ir vienodai lengvai sulaužomi.

O šiaip, ne pienuką mes geriam. Ir mums tinka pasiskųsti. Tinka liūdėti ir tinka atsigauti. Tinka nusidėti ir tinka po to gailėtis, graužtis, atsiprašinėti, ir vėl nusidėti. Ir žydėti, žydėti. Juk, kaip sakydavo vienas žmogus, esam gyvenimo gėlės.

skaityt įžvalgas

Draugai, gyvenimas, mirtis, šūdas, žmonės