Pasirodo, aš kažkaiptais neturiu plano.
Neturiu plano parašyti bakalaurinį, pakalbinti Pocevičių, pabaigt ketvirtą kursą, susirasti darbą su galimybe kilt karjeros liftu, įsigyti savo būstą, sudaryti tinkamas aplinkybes kokiam nors vyrui save įsimylėti, pagimdyti jam vaiką, užauginti tą vaiką, išleisti į mokyklą, nustoti gerti alų, nusikirpti plaukus, pradėti valgyti morkas ir kopūstus, mėgautis šeimos šventėmis, nupirkti visiems Kalėdines dovanas, prisiminti Naujų Metų šventę, nukeliauti į Pietų Ameriką, Indiją, Maskvą, Kaliforniją, išmokti itališkai, pasirodyti per televizorių, išmokti išvirti kietai virtą kiaušinį, paskaityti Remarką ir paskraidyti oro balionu.
Pasirodo, aš tikrai neturiu plano. Daugelis aplinkui turi planus. O aš galiu tik sakyt, kad ketvirtadienį einu į slamą, o penktadienį tikėtinai į filharmoniją pasipuošus tvarkingu sijonėliu. Dar galiu sakyt, kad šeštadienį greičiausiai vėl žiūrėsiu siaubiakus, o sekmadienį kapstysiuos kapinėse po bepūnančius lapus.
Bet tai ne tokie planai, apie kuriuos aš kalbu. Nuo pat vaikystės iš manęs buvo tikėtasi, kad aš turėsiu planą. Bet aš nelaiku ir nevietoj ėmiau vaikščiot į GreenClubą ir nieko iš manęs neišėjo. Tada buvo tikėtinai laimingiausi mano metai. Nes mokyklos suole anarchija ir no future skamba daug realistiškiau.
Vėliau smegenys apsemiamos visokiu šūdu.
Apsemiamos darbu, mokesčiais, sodra, prievolėm, privilegijom, atsakomybe, vidaus organų ligom, meile, nelaiminga meile, principais, praleistom progom, neišbandytais žaidimais, kitais žalesniais krantais, pavydu, nostalgija, baime, babkėm, babkių trūkumu, artimais ryšiais, baime prarasti artimus ryšius, įsipareigojimais ir sustabarėjimu.
Kai pajauti, kaip giliai smegenys šituo šūdu apsemtos, ir kaip visų kitų smegenys giliai apsemtos, tai galima pavadinti puscentimetriu aukštyn iš šūdo. Bėda ta, kad tasai šūdas tęsiasi ne vieną metrą.
Ne vienas metras šūdo, kuriuo užsemtos smegenys, yra užtvirtintas socialinių normų katile ir socializacijos procese, kuris ypatingai ir įgalina smegenis skęsti minėtame šūde. Kai tau penkiolika ir tu sėdi purve prie pankroko klubo durų, socializacijos procesas dar nėra taip smarkiai įsiėdęs tau smegenis, kaip kad kuomet tau dvidešimt keli ir tu dirbi jobaną darbą tik tam, kad susimokėtum už apgailėtino kambario nuomą.
Socializacijos procesas per dešimtmetį tave kuo puikiausiai įtikina, kaip turi būti. Net jei tu racionalaus mąstymo pagalba ir suvoki, kad to turi iš tiesų niekur nėra, giliai viduje neturi jėgų tam pasipriešinti.
Socializacijos procesas tave įtikina, kad tau privalu pabaigti mokyklą, įstoti į univerą, na, bent jau kolegiją, iš didelės bėdos – proftechą, pradėti dirbti “einamą darbą”, susirasti antrą pusę, su ja apsigyventi, kurti bendrą buitį, būtinai susižadėti, po kiek laiko susituokti, mokėti mokesčius, sutarti su tėvais, giminėmis, kaimynais, darbdaviu, kolegom, nepamiršti laiko skirti senų laikų draugams, auginti protingus ir gražius vaikus, vasarą nuvykti prie jūros, žiemą dėvėti megztinį su briedžiais, rytais gerti kavą išsinešimui, skaityti Lietuvos Rytą ir nesikeikti viešose vietose.
Žinoma, retai būna, kad pasiseka įgyvendinti visus šituos punktus. Kartais net nesusimąstai apie vieną ar kitą punktą, kol staiga netyčia nepastebi, kad visi aplinkui punktą jau yra įgyvendinę. Tada pasijauti socialine šiukšle ir vertiesi per galvą, kad tik įgyvendintum punktą, kurio tau gal iš tiesų net nereikia. Stengiesi jį įgyvendinti nenatūraliais ir neteisingais būdais, dažniausiai nuvedančiais tik dar toliau nuo punkto įgyvendinimo. Galiausiai baigiasi tuo, kad prisilaki viskio su netikėtai atrastu kolega, kuris ką tik minėtąjį punktą prarado. Jei pasiseka, pamiršti punkto desperatyvumą (?), gyveni kitais socialiai suformuotais punktais, kol viskas nesusitvarko savaime.
Man kol kas kyla tik vienas klausimas – plano turėjimas/neturėjimas gilina visą tą socialinę punktų ir šūdų duobę, ar atvirkščiai?
skaityt įžvalgas
gyvenimas, smulkmenos, žaidimai, žmonės
