Niekada akademinėj bendruomenėj nesijaučiau savo vietoj. Mano vieta buvo baras po paskaitų antrą valandą dienos ir cocacola per rytines paskaitas. Mano vieta buvo prezentacijos, kurioms skaidres baigiu pusę keturių nakties, po 7 bokalų alaus. Mano vieta buvo pliotkinimai rūkykloj tarp paskaitų ir išsisukinėjimai nuo perskaityti lieptų tekstų.
Kai tik stengdavaus parašyti kokį mokslinį darbą, gaudavau konkretų septynetą, nors sudėdavau visą dūšią. Turbūt tiek mano temoms, tiek mano akademiškam stiliui trūko tojo akademiškumo. Gal dėl to, kad rašiau apie vartotojiškas spektaklio visuomenes ir straight edge’us, dabar pagalvoju.
Ir kaip man parašyti bakalaurinį darbą, kaip man jį parašyti? Naktim nebeužmiegu, žiūriu veiksmo filmus, o jei ir užmiegu, sapnuoju košmarus. Todėl tiesiog einu gerti, gerti alaus ir jamaikos. Dar geriu valerijoną rytais, kai ateina nerimo priepuoliuksai, kurie tiesia į mane savo pagaląstus nagelius ir šnibžda, kaip aš vėl nesugebėsiu išspaust nė sakinio akademiniu stilium.
Taip rašymas tampa giliausia duobe, kai tai, ką visada mokėjai, atsigręžia prieš tave. Ir mokykloj geriausiai iš klasės variau visokiausius rašinėlius, interpretacijas irgi nieko, miniatiūras ir pasakėles kokiems tai konkursams. Per valstybinį egzą mane pasodino ant žemės, ir taip ir prasidėjo amžina kova su akademiniu stilium.
Venkit beletristikos! Šaukia patarėjas “kaip parašyti [gerą] mokslinį darbą”. Venkit bereikalingo bagažo! Geriau jau nerašyk, jei negalėsi pagrįsti! Bet palaukit, kaip man, man, ginčytis su Giddensu, su Castellsu, su senučiuku Marksu ir tuo labiau kokiu Baumanu ar Baudrillardu? Aš galiu bandyt pasišakot prieš pirmą kartą (man) girdimą pavardę, bet prieš anuos?? Taip ir mirkčioja wordo kursorius kaip per Kingo ekranizacijas.
Aš jau netgi nesiimu beprasmiškų buities darbų kaip, tarkim, per sesijas. Aš nebegalvoju apie vasaros nuotykius ir nebesvajoju apie ką nors, apie ką mėgstu pasvajoti. Aš tiesiog sėdžiu ir spoksau į tą kursorių ir mano galva atitinkamai tuščia. Man net nesinori pradėti, nes patarėjas “kaip parašyti [gerą] mokslinį darbą” savo punktu numeris vienas šaukia, kad rašymu reikia mėgautis! Mėgautis jūs pamanykit, kaip aš galiu imti mėgautis, kai žinau, kad tuojau pat būsiu suvalgyta ir išvemta darbo vadovo, pikto recenzento ir net katedros kavos gamintojos.
Šiuo atveju nežinau, ar man labiau baimintis, kad liko kokie 5 mėnesiai šitos vaznios, ar mėgautis, kad daugiau niekada o niekada aš nebesėdėsiu jokiam suole, jokioj supistoj auditorijoj, ir neskaitysiu nei vieno prievartinio veikalo.
Kažkada šūdų kulte skaičiau – “man ne popierius svarbu, svarbu man pats procesas mokslo. Tos amžinos problemos, ta skolų grėsmė, tie patys šūdai metais kiekvienais, tos mielos širdžiai nesibaigiančios akademinių sizifų bėdos”. Nežinau, ar dabar tam pritariu. Kas per daug tas nebesveika, kažkaip.
