Damos po savaitgalio ilsisi

Po šio perdėtai ryškiai (?) sodraus savaitgalio aš tapau prabangos ištroškusia dama. Su sąlyga, kad iš savaitgalio atsimenu tik apytikriai 45% įvykių, miegojau vienoj lovoj su dar keturiais kolegom, valgiau sudegusią duoną ir pasenusį pyragą, gėriau viską iš eilės, ypač ne savo, ir dar netgi žiūrėjau pagirias Las Vegase mėgaudamasi vandeniu kol kolegos ėjo į Gorky, tai su ta sąlyga, man galva ėmė funkcionuoti be trikdžių tik šio pirmadienio popietę.

Būdama prabangos ištroškusia dama aš išgėriau šviežiai spaustų sulčių ir pati tuo netikėdama nuėjau į masažą. Buvo labai keista, kai Nepažįstama Moteris Glosto Nugarą ir dar už tai Gauna iš Manęs Babkių. Galvojau viską visai sodriai užbaigti ir grįžti namo su taxu, bet susivaldžiau. Galvojau, geriau grįšiu troleibusu ir įsigysiu Delikatoj pievagrybių savo damiškiems pietums. Tačiau Delikatoj nebuvo pievagrybių, todėl teko įsigyti šaldytą Oriental Vegetable Dish (na tipo šaldytų daržovių). Galvojau dar pasiimt sidro, bet nepasiėmiau.

Likusią dienos dalį praleidau chatindama skaipe ir besimokydama ant fotoshopo kaip suteikti nuotraukikei vintage retro efektą. Finale supratau, kad maniškis PS7 yra gerokai senstelėjęs, mažulis, ir ten nėra pagrindinės funkcijos, kuri naudojama vinteidžinant nuotraukikes. Tačiau, kadangi ryte jau buvau atsinaujinusi komputerį nauju readeriu ir pergalingai ištrynus mešlinąją adobę, leidau sau pasilikti senuką fotoshopą (aka tingėjau).

Ak tiesa, perskaičiau vieną straipsnį apie demonstracijas Edinburge ir visai radau porą trejetą minčių bakalauriniui, bet mano nuopelnas čia menkas, nes nuorodą į tą straipsnį radau kolegės, bestudijuojančios tam Edinburge, feisbuke. Na, bet damos juk nepersistengia. Damos viską gauna savaime. Dabar norėčiau, kad kas nors man atneštų karšto vyno su jame plaukiojančia mandarino skiltele. Į vonią.

Nors veikiausiai tiesiog vistiek pažiūrėsiu seubeką, kurio dvdripo ilgai laukiau ir belaukdama užsiroviau ant tipiško komentarinio urodo, kuris atskleidė visą filmo esmę ir kabliuką ir paslaptį dviem žodžiais, ir savo komentarą baigė “ahahaha i’ve just saved you a couple of hours”.

skaityt įžvalgas

, , , ,

Mainyčiau Kalėdas į Pavasarį

Anksčiau, vaikystėj, man patikdavo sirgti. Jei tik liga ateidavo be aukštos temperatūros, kuomet matydavau baisias haliucinacijas, viskas sueidavo labai gerai. Kartais tam šventam reikalui net valgydavau ledokšnius, nuluptus nuo langų stiklų. Visų pirma, taip, galėdavau neiti į mokyklą. Žinoma, pasižadėjus, kad popiet laidiniu telefonu paskambinsiu kokiam klasiokui ir išsiaškinsiu, kas namų darbų.

O tada gulėdavau. Tėvai išeidavo į darbą, o aš gulėdavau. Kadangi sirgdavau, senelis man skaitydavo Plėšiką Hocenplocą. Čia buvo viena iš knygų numero uno. Senelis mokėdavo itin kokybiškai apipavidalinti tiek Hocenploco balsą, tiek berniukų spygavimus. Tik su princese sekdavosi prasčiau.

Pietums man išvirdavo pieniškų dešrelių, jas valgydavau su savo firminiu padažu – kečupą sumaišius su garstyčiom. Toks aštriai salsvas išeidavo, žinant, kad kečupas būdavo tais laikais blyškiai skaidrus, o garstyčios saldokos. Kadangi sirgdavau, galėdavau valgyt be bulvių ar kokių ten daržovių.

Dabar sirgti man nepasakyčiau, kad patinka. Taip, galiu neit į univerą, bet kad aš ir taip į jį neinu. Taip, turiu puikią dirvą susitelkimui į bakalurinį, bet aš labiau telkiuos į filmų peržiūras. Knygų laikai are so far gone. Nors Plėšikas Hocenplocas tebestovi mano kambary. Tiesa, ne ta pati knyga, kurią skaitydavo senelis. Ji kažkokiais nesuprantamais mamos metodais buvo atiduota į labdarą, o aš (ir ne tik aš) turėjau daug ir nuobodžiai stengtis, kad atgauti būtent tokio, senojo leidimo, knygą.

Dabar aš verduos stiprią aštrią citrinos, medaus ir imbiero arbatą, valgau išskirtinai česnakus ir pykstu ant viso pasaulio. Bakalaurinio nerašau, dešrelių nevalgau. Aktyviai galvoju apie tris renginius, kurių nė už ką neagaliu praleisti sekančią savaitę. Svarstau apie antibiotikus, kuriuos susitaupiau po kažkokio sirgimo ir kurie guli mano stalčiuj. Prisimenu, kaip prieš gerą savaitę sakiau kolegei, kad kažkaip įtartinai seniai sirgau. Tai primena mano beviltišką gyrimąsi, kaip manęs nėr supakavę mentai už gėrimą viešoj vietoj.

Ir svarbiausia, nei aš ledokšnius valgiau, nei nuoga pusny gulėjau, tik apsimūturiavus megztiniu, pripučiamu paltu, PĖDKELNĖM po džynsais ir vilnoniu šaliku išgėriau ant bortelio žalių, o tada iki ryto įvykdžiau iš kojų verčiantį maršrutą Vilniaus gatvė – Pilies – Didžioji – Pylimo. Ftw.

Girdėjau sakant, nuo tokių peršalimų, kai nėr temperatūros, pipirinė gerai ištraukia?

skaityt įžvalgas


Blame it on the weekends

Žalios devynerios net tokią žiemą paverčia šiek tiek ištveriama. Ir mes sėdim šeštadieninėje pusnyje, gurkšnojam ir juokaujam, o paskui neatsimenam, kaip nusivelkam į mylimiausią barą “koncerto paklausyt”. Koncertas, žinoma, kadaise pasibaigęs, bet kolegos užėmę sofutes, nors mes juk nieko neatsimenam.

o vėliau, smagieji senamiestiniai maršrutai, naujos vietos ir melodijos, 52-as palto pakabukas, šalta karšta, alus septyni litai, ir kažkas siūlo eit pasimylėt į tamsų kambariuką. Bet kur čia užsiėminėsi tokiais niekais, kai galimybė apturėti lytinių santykių su Džioniu Deppu yra lygi 50% ? Duodu leteną nukirsti, nežinojot. Nes iš mano pusės keblumų nėra, belieka sulaukti Džionio.

Bet juk mes nieko neatsimenam. Draugai ir kolegos kažkur dingsta, Pilies gatvė teka tolyn, čiliakas nebeduoda alaus, mums padeda amatininkai. Paskui kažkokios žinutės, aš jo nepažįstu, jis nepažįsta manęs, gal mes abu esam iškrypėliai nenaudėliai jaunuoliai, senamiesčio kiemai rakinami, o visi keliai veda namo.

Ir savaitgaliai dar niekada nebuvo tokie ilgi, nepaisant to, kad lovoje pradingo penktadienis ir sekmadienis. Kažkas eina į kiną, o mums ir čia gerai, nuo emilės rouz egzorcizmo iki rusiškų biografijų, o kur dar edukaciniais tikslais parsivogti filmai apie 68-ųjų romantiką. Po gatvės grindiniu slepiasi pliažas ir man per nugarą bėgioja lengvi šiurpuliukai. Juk kadaise savo jaunatvišką nihilizmą pumpavau days of war night of love ir sapnuodavau aistros ir idėjinių kovų apipintus santykius su black bloc’o berniukais.

Po visko vis dėlto imu ir pagalvoju, kad iki pirmojo ir mieliausio festivalio liko penki mėnesiai. Baikė, kai pasvarstai. Blogiau atrodo tik, kad tie patys penki mėnesiai liko ir iki mano akademinio darbo sukontempliavimo, kad jį kur. Po tokių savaitgalių niekas nebeatrodo neįmanoma, po tokių savaitgalių viskas atrodo nebeįmanoma. Logikos egzaminą išlaikiau tikrai ne iš pirmo karto.

Jaučiasi, kad mane galutinai apsėdo “be stupid” filosofija, ir aš visai nieko prieš.

skaityt įžvalgas

,

primename, traukinyje rūkyti griežtai draudžiama – nepalikite vaikų be priežiūros

uostamiesty šalta, bet taksi tik du litai. uostamiesty brangus alus, bet visi geria vodkę. arba kavos likerį su grietinėle, bet finale vis tiek vodkę, o dar vėliau – shwepsą nuo galvos.

ir uostamiesty susimaišo diena su vakaru, čia mergos rodo papus per langą ir čiulpia todėl, kad patiki, kad tai daro pirmos. ir kalėdinės lemputės atstoja romantišką apšvietimą, o vonia – lovą.

čia visi keičiasi drabužiais, o paskui drabužiai kažkur dingsta, dūžta viskinės ir katė springsta blizgučiais. nes kalėdos, jau tuoj kalėdos, reikia puošti namus. dub FX fone.

o paryčiais, kurie vis dėlto pasirodo beesantis vakaras, kebabinėj sutinkamas princas, kuris turi pinigų, bet tik štukėm ir tik kortelėj. ir nors į skolą jis negauna nei kebabo nei dar ko nors, finale vis tiek išpasakoja, kaip jis mylėjo, panos, mylėjo.

tai gal vis dėlto turi pavaišint cigaretę? turiu, turiu, visą pakelį, panos. tik lauke pakelis kažkur dingsta, bet palaukit, panos nepykit, aš jums išgert nupirksiu, tik kortelės niekur nepriima.

čia visi daro viską, bet už pinigus. čia mentai ieško narkotikų vartojimo, o kažkas geria mineralinį vietoj alaus. man vandens, duokit. gazuoto ar ne gazuoto? gazuoto, gazuoto… prašom, keturi litai. blet.

o koks tavo vardas? o tavo?

uostamiesty visi vieni kitus žino, čia tau ne vilnius, kur kas antras viską žino. tai vis dėlto, kur dingo šeštadienis? matyt, buvo turiningas, turiningas.

pakvailiokim, ir gal būt tai bus pats protingiausias mūsų padarytas dalykas.

skaityt įžvalgas

, , ,

prev posts prev posts