Į alkogyvenimą atėjo ramuma. Naujas alkodarbas, nauji alkožmonės, naujas alkopobiškipavasaris. Nebėra žiežirbų ir fejerverkų, viskas taip tylu ir paprasta. Naktim vežamės kolos bambalį su kvietiniu alum į Antakalnį, grojam Liuką nemokėdami akordų ir rūkom brangias cigaretes.
Veiksmas ir spalvos persikelia į sapnus ir išgyvenu juose penkis gyvenimus, dešimt personažų, šimtus scenarijų. Žmonės aplinkui tuokiasi, skiriasi, gimdo vaikus, nusprendžia negimdyti vaikų, apturi vienos nakties nuotykių su boksininkais ir santechnikais, miega ant barų, baruose, verkia, isteriškai juokiasi, praranda draugus, būna prarasti patys, siekia tiklų, praranda viltį, išvažiuoja, grįžta, nebegrįžta, kartais neišvažiuoja niekur, bet būna amžiams kitur. O aš viską stebiu pro kaleidoskopą, užsigerdama šviesiu Samsonu ir googlinu, kaip išlankstyti pimpalą iš baro servetėlės.
Labai retais retsykiais, kažkas nutinka. Einu į savo balsavimo apygardą, kas yra senoji mokykla ir mane aplanko keistas dežavu arba šiaip žąsies oda, ir vietoj tikybos kabineto dabar vaikai turi psichologą. Ir nenorom pagalvoju, kaip gyvena senoji tikybos mokytoja, pas kurią pati niekada nesimokiau, nes norėjau būti budiste, bet matydavau, kaip vaikai ją koridoriuj apspjaudo praeinančią. Įdomu, ar ji vis dar nekalta senmergė nėriniuota apykakle. Ir galvoja skamba daina, kuri skambėjo vieną svarbesnių mano gyvenimo vasarų, pašeikinusių gyvenimą.
O vieną paskutinių mėnesių savaitgalių kaip visada apsilankau bare, kuris suteikia vietą slemo poezijai ir vienas slemeris Aidas atskleidžia paslaptį, iš kur atsiranda poezija – pirmą kartą parūkai, pirmą kartą prisigeri, pirmą kartą pasimyli, o tada supranti, kad visa tai chuinia ir pradedi rašyti eilėraščius. Jis vienintelis skaito iš popierinio tušinuku pribraukyto sąsiuvinio, bet aš vistiek rašau dešimt Kudirkai.
Ir dar aš savo sapniniame pasaulyje laukiu pavasarinių liūčių, kai gali pakelt veidą į dangų ir leisti tušui tekėti tekėti žemyn, ir negalvoti apie daugiau nieką, negalvoti apie koncepciją, apie ateitį, apie įvairias negandas, kurių turim visi ir kiekvienas, ir asmeninės negandos atrodo tokios didelės ir sunkios, kaip Žydrūnas Savickas.
O bare girti vyrai sako, kad aš šiandien labai graži, ir aš įpilu jiems dar po vieną, tada kažkuris parveža namo, bet nieko nėr mieliau, kaip barui ištuštėjus vėl klausyt Dresden Dolls ir gerti alų iš 0,33 bokalo. Ir per tokį girtą pasėdėjimą man viena mergaitė pasako, kad jei mane kada suras mano apsinarkašinęs princas ant pilko kuino, ateis pasaulio pabaiga. Tada mes gulėsim per dienas lovoj, gersim vyną ir kakavą, žiūrėsim filmus ir jų nematysim. Turbūt tai nutiks dudvyliktų gruodį.
Nepaisant visko, sapniškumą vainikuoja kažkokia pradžia, ir tuo pačiu pabaiga, bet aš nesuprantu, kas labiau, nes nieko šiuo metu nesuprantu, tik plaukiu tirpstančiu sniegu ir ryškiai dažausi akis.
