Praradimai kaip vežimai

Niekada neprisirišdavau prie daiktų. Prie vietų – taip, ir prie žmonių. Bet daiktai man niekada nebuvo svarbūs. Man patikdavo išmetinėti daiktus net nežiūrint, kas ten konkrečiai per daiktai. Aš dažnai nerasdavau daiktų ir pamesdavau daiktus. Pasiskolindavau daiktus ir pamiršdavau, paskolindavau daiktus ir pamiršdavau.

Juk the best things in life aren’t things.

Bet šiandien, dieną, kuri turėjo būti nuo ryto iki vakaro puiki, viskas prasidėjo ne taip. Nesvarbu, kad viskas buvo suplanuota ir apspręsta, turėjau ilgai miegoti, tada pasigaminti gardžius pusryčius, žiūrėti seubeką, išsirinkti kokį outstanding outfitą, nueit į darbą išgert porą trejetą džintonikų ir važiuot į loftą, bet KUR TAU.

Atsibudau anksti po pastaruoju metu mane užplūdusios šizofreniškų sapnų serijos. Šeima pajuto, kad nebemiegu, ir pateikė sąrašą, ko jiems reikia iš vaistinės, nes serga. Aš nespėjau net arbatos išgerti ir perbrowsint blog’ų, nes jie ėmė širšti ir baubti, ir aš išėjau į šlykščiai lietingą ketvirtadienio rytą. Vaistai kainavo melejoną, o ikiuke nebuvo picos be faršo.

Ir tada – grįžus namo – aš pamačiau, kas atsitiko. Ir kodėl aš čia pradėjau šnekėt apie daiktus. Kažkur gūdžioj Pylimo gatvėj pamečiau savo mylimiausią Žiedą. Mylimiausia, net ne tas žodis. Tas Žiedas buvo mano dalis jau daug metų. Aš jo nenusiimdavau niekada, jokiomis progomis. Vasarą mano pirštą puošdavo didelė neįdegus dėmė. Žiemą kartais nuo įšalusio metalo man nušaldavo dalis piršo ir vėlgi nueidavo dėmėm. Žiedas yra visose nuotraukose, kuriose yra mano rankos. Jau nuo mokyklos laikų. Ir dabar aš jį pamečiau.

Visų pirma, ką padariau, tai apsiblioviau. Prablioviau geras 15 minučių kaltindama visą pasaulį ir ypač tą kelionę į vaistinę. Tada iškuičiau senas nenaudojamų papuošalų dėžutes, galvojau, gal rasių ką nors, ką norėčiau nešiot vietoj Žiedo. Neradau. Tada ėmiau galvoti, kodėl, jei man nei vienas daiktas nieko itin smarkaus nereiškia, tas Žiedas man buvo toks brangus. Man jo netgi niekas nepadovanojo. Kažkada jį pasiskolinau iš mamos, o ji buvo jį parsivežusi iš trolių šalies. Iš kažkokios tai vikingų krautuvės, krč. Ir tiek metų tas Žiedas buvo mano mylimiausiu daiktu.

Tada bandžiau prisiminti, kada man dar buvo gaila daiktų. Tikrai labai gedėjau, kai nebenešiojamai suplyšo pirmieji konversai, juodu padu ir bananiniu viršum, lopiau kiek galėjau ir dar metus paskui neišmečiau. Taip pat buvo gaila, kai bomžas pavogė naują tašę už 320 litų. Net dokumentų ir raktų ir logikos konspektų nebuvo taip gaila, kaip tos tašės. Kartais būdavo gaila auskarų, bet aš juos per daug dažnai pametinėju. Net abiejų mobiliakų, kuriuos nupyzdino psichbario valkatos nebuvo taip gaila kaip Žiedo.

Jaučiuos kaip praradus vaiką ar sugyventinį, nežinau. Jei rasit tokį, atiduokit, nejuokaukit. Smygolas jums padėkos.

skaityt įžvalgas


Kodėl taip gera išgerti dar p0 vieną

Pasaulyje anapus baro yra daug neteisybės. Kai iškiši nosį iš mylimiausio rūsio ir pasileidi Vilniaus gatvėmis, kurių univierą nebūtinai esi baigęs, supranti, kad kelelis nevisada lygus, o asfaltas tik ir taikosi pisti tau į nosį. Spėju, dėl to visi niekšai ir geria, kad galėtų pasiteisinti tuo girtumu, susivynioti į jį lyg į šiltą vilnonę skarą, negeliančią skruostų, ir užmiršti visas nesėkmes, negandas ir skausmelius.

Susivynioję į šiltą girtumo skarą jie jaučiasi gražūs, faini, tobuli, jų svajonių princai ir princesės krenta jiems į lovas, hamburgeriai nenusėda ant šiknos, o alus – ant pilvo, darbai prasideda ir pasibaigia patys, rytais šviečia saulė, o vakarais – raudona pilnatis, kuomet visi iškvaišta, praranda nekaltybes miesto parkuose arba išvažiuoja į kairę ir negrįžta niekada. Rodos, tada viskas būna taip šiltai užpildytai gera, nebelieka nieko, dėl ko kartais tenka gerti valerijonus šalia vodkės, nebespaudžia deadlainai ir pažįstami keisti vyrai nesituokia su savo keistomis moterimis iš ne tokių ir keistų reikalų, viskas būna gerai, nešlampa batai, ir visi, kam jie pasiūlo po piet susitikti, sutinka, arba, dar geriau, nereik nė siūlyt, nes siūlo jiems.

Toj girtumo skaroje jie išsiraito traukinių bėgiais, tarp žaliuojančių beržų, traukiniai lekia prie jūros, o prie jūros laukia jūros, ir ledinis vanduo apsiveja apie kojų kauliukus, nusileidžia saulė, tiesiai į raudono vyno butelį ir galima susisupt į smėlio patalynę, nes smėlis nebyra, negraužia, netarkuoja ir netrukdo.

Ir kai jie galiausiai pakelia galvas nuo baro paviršiaus, nusivalo seilę, nutekėjusią lūpų kampučiais ir pakelia sekantį bokalą alaus, viskas grįžta, nes viskas grįžta, kada jie nori, ateina, kada jie nori, ir dingsta, kada jie nori. Vilnonėse girtumo skarose. Kur moterys gražios, o vyrai – vinai dyzeliai.

Ir kartais, baro gilumose, išsilukštena kalbos apie planus. Kalbos, kaip geriau neturėti, nei turėt. Plano. Nes kai turi planą, stengiesi dėl jo išsipildymo. Jei pavyksta – džiaugiesi, jei ne – lieki nusiminęs. Kai neturi plano, nesistengi dėl jo išsipildymo. Netyčia kam nors nutikus, džiaugiesi dvigubai, nenutikus – net nesužinai, kad kažko nenutiko, nes nieko nelaukei. Telieka pakelti galvą, ir susipilt tą paskutinį. Arba prieš.

skaityt įžvalgas

, ,

Kodėl aš nenoriu mesti rūkyti

Pastarosiom dienom rūkymas manęs nebeklauso. Paskutinį kartą cigaretes pirkau penktadienį. Dar liko aštuonios. Aš tiesiog nebenoriu rūkyt, o gal, tiksliau būtų sakyti, rūkymas nebenori manęs. Ėmė ir pradėjo ignoruoti, gražiam pavasariui atėjus. Nebenoriu rūkyti darbe, nebenoriu rūkyti tais retais kartais, kai būnu univere, nebenoriu net kaboke gerdama alų. Viena kada jam dar rūpiu, tai trečią ryto, mylimiausiam bare, po 5-o alaus ir pusės viskio. O taip. Jis man kažką primena, tas rūkymas.

Taigi, cigaretės voliojasi tašėj ir pirmą kartą po 4 dienų pertraukos parūkau su savo katedros menedžere. Nes nemandagu atsisakyti. Nes geriau nusiversiu nuo laiptų, nei pasakysiu “gal aš neberūkau”. Nes aš nenoriu mesti rūkyt! Nes kiekvieną kartą, kai ateina mintis “gal eit parūkyt” ir tada sekanti “ai we”, pasijuntu liaudies ir širdies išdavikė, sūka, kurią reik sudegint ant laužo, o paskui paskandint, arba atvirkščiai.

Juk aš iškenčiau visus savo draugų išėjimus iš rūkančiųjų būrelio, iškenčiau visus jų grįžimus, iškenčiau jų kaltus slaptus parūkymus ir toleravau pasivaišinimus, galėdavau ramiom akim žiūrėti anti-smoking ads’us ir gal savaitę mano prabudinančioji daina buvo sarkastiškoji gerb. A. J. Jihad Smoking makes you cool (youtubės versija blogai baigiasi, gale turėtų būt only if you smoke Parliaments, na bet tarkim).

Ir net negaliu pagalvot, ką aš veiksiu per GaDi, jei nerūkysiu. Dings visa sekmadieninė magija, kuomet  tau gali atiduoti vaikiną už cigaretę (man taip kartą buvo nutikę). Arba jei tu esi penkiolikmetis pankas, gali eit ir šūkaut, kad atiduoti nekaltybę už cigaretę (pernai kažkam taip buvo nutikę, na bent jau siūlymosi dalis). O kur ta nepakartojama romantika, kai guli paryčiais nepažįstamoj palapinėj ir rūkai cigaretę per pusę, nors šiaip nerūkom palapinėj, na tik kartą.

Nesuprantu, kaip žmonės gali nerūkyti. Visi tie, kurie pisa protą dėl vėžio ir kraujagyslių nepraeinamumo tiesiog yra atmaina tų, kurie vaikystėj su rolikais važinėjo apsisegioję apsaugom, bet vistiek dažniau nešiojo gipsą už tuos, kurie apsaugų net neturėjo, arba atmaina tų, kurios visą gyvenimą saugojosi, bet vis tiek pastojo nuo vieno netyčinio karto. Aš nesakau, kad smoking makes you cool, taip buvo paauglystėj, ne dabar. Dabar jau nieko tuo nenustebinsi. Bet visos tos mažulytės smulkmenos, visi tie perekūro draugeliai, su kuriais niekaip kitaip keliai nebūtų susikirtę. Ir niekas neįrodys man kitaip.

O dabar aš sėdžiu, geriu naują nereceptinį kokteilį (vodkė, keistas žalias laimų likeris, aviečių sirupas, citrinų sultys, plaktuku tarp rankšluosčio skaldytas ledas) ir nenoriu parūkyt. Nė truputėlio. Turbūt panašiai jaučiasi moterys, supratusios, kad jom atėjo menopauzė. Kai matai penkioliką sexy bičų ir tegali pasakyt “aš nieko nejaučiu, nieko”.

skaityt įžvalgas

,

Queen Bitch, su kuria man nepakeliui

Kokie žmonės jums nepatinka? Man nepatinka tie, su kuriais negaliu bendrauti. Dažniausiai bendrauti galiu su dauguma žmonių. Kitas klausimas, su kuriais aš noriu bendrauti. Tačiau tie, su kuriais nenoriu bendrauti nebūtinai man nepatinka. O negaliu bendrauti su tais, kurie bet kokią diskusiją paverčia ginču. Tokiais, kurie yra arogantiški, pasipūtę, susireikšminę ir inirtingai demonstruojantys pasitikėjimą savimi. Jie nebūtinai turi būti pikti. Tačiau jie dažniausiai nepripažįsta kitokios nuomonės galimybės egzistuoti.

tokius kaip tu i narva, narva i atvira kosmosa, kad tavo galva susprogtu, nors ir tai per maza bausme… turbut badymas dantu pagaliuku iki mirties butu geriau…” (LM komentatorius, netyčia perskaitęs kito komentatoriaus spoilerį)

Blogiausia, kad suaugusiųjų pasaulyje, kuris man labai patinka dėl naktinių tūsofkių, alaus, sex drugs & rock’n’roll, legalaus ID, beveik mažos gėdos perkant tokias smulkmes kaip tamponai, prezervatyvai ar žurnalas Cosmo, taigi tame suaugusių pasaulyje kartais nori-nenori tenka susidurti su tokiom personom ir kartais negali jų tiesiog pasiūst nachui ar nusijuokt į veidą ir nueit savo labiau alyvmedžiais kvepiančiais keliais. Kartais reikia tom personom šypsotis ir apsimesti, kad visai nenori ištiest ranką joms į snukį ir sušukt palaaaaaaa.

Blogiausia, kad iš patirties žinau, jog ilgai apsimetinėdama aš netveriu. Jei žmogus man nepatinka, netrukus tai pasimato. Kartais užtenka to ilgo liežuvio ir nuo jo nuslydusio kandaus bairio, kuris gali sugadinti visą mano kruopščiai statytą saugumo zoną. Dar girdėjau sakant, kad kartais pažiūriu tokiu žvilgsniu, kad žmogui tampa viskas aišku. Ne visada, bet dažnai būna taip, kad mano pačios gerovei būtų daug parankiau, jei jis to supratęs nebūtų.

Dėl to kartais labai nemėgstu to suaugusiųjų pasaulio. Nesakau, kad norėčiau grįžti į šešioliktus metus, kuomet dar tik mokiausi gerti alų, nemokėjau bučiuotis, bijojau naktinių Vilniaus gatvių ir pirmą kartą pabandžiau dažytis plaukus permanentiniais dažais. Tačiau visas tas spektaklis, kuris čia kartais yra neišvengiamas, labai lenda man per gerklę. Nes man patinka žmonės, man dar labiau patinka, kai jiems patinku aš. Ir per tuos 3-4 metus, kai turėjau Sodros pažymėjimą, man naktimis nebeskambindavo tėvai, buvau tik pati atsakinga už savo šikną ir kartais ta šikna praslysdavo tik labai nesaugiu atstumu nuo kokio pikto pavojaus, per tuos metus jaučiuos pakankamai atsiragavus spektaklio, nors jo, ačiū gerosioms karmoms, teko patirti palyginus labai nedaug. Gal todėl neįgijau imuniteto, bichiškumo, naglumo ir akiplėšiškumo, be kurio kartais tenka vartytis daug ilgiau. Gal dėl to ir negaliu pakęst žmonių, kurie tas savybes turi ir netgi jomis mėgaujasi.

Ir jeigu vėl finale išeis taip, kad per tą savo nesugebėjimą šypsotis ir suvingiuoti bjauriems žmonėms į šiknas, patirsiu keblumų ir sunkumų, tai aš jau tarkim pripratus ir esu visiškai įsitikinus, kad geriau nenusižengt savo įsitikinimams, nei išsaugot ką nors, ką kitaip gali prarasti. Hm, manau, mane būtų tikrai priėme į tuos seniai vykusius realybės šou. Gaila, tada dar nežinojau to suaugusiųjų pasaulio.

skaityt įžvalgas

, , , ,

prev posts prev posts