Niekada neprisirišdavau prie daiktų. Prie vietų – taip, ir prie žmonių. Bet daiktai man niekada nebuvo svarbūs. Man patikdavo išmetinėti daiktus net nežiūrint, kas ten konkrečiai per daiktai. Aš dažnai nerasdavau daiktų ir pamesdavau daiktus. Pasiskolindavau daiktus ir pamiršdavau, paskolindavau daiktus ir pamiršdavau.
Juk the best things in life aren’t things.
Bet šiandien, dieną, kuri turėjo būti nuo ryto iki vakaro puiki, viskas prasidėjo ne taip. Nesvarbu, kad viskas buvo suplanuota ir apspręsta, turėjau ilgai miegoti, tada pasigaminti gardžius pusryčius, žiūrėti seubeką, išsirinkti kokį outstanding outfitą, nueit į darbą išgert porą trejetą džintonikų ir važiuot į loftą, bet KUR TAU.
Atsibudau anksti po pastaruoju metu mane užplūdusios šizofreniškų sapnų serijos. Šeima pajuto, kad nebemiegu, ir pateikė sąrašą, ko jiems reikia iš vaistinės, nes serga. Aš nespėjau net arbatos išgerti ir perbrowsint blog’ų, nes jie ėmė širšti ir baubti, ir aš išėjau į šlykščiai lietingą ketvirtadienio rytą. Vaistai kainavo melejoną, o ikiuke nebuvo picos be faršo.
Ir tada – grįžus namo – aš pamačiau, kas atsitiko. Ir kodėl aš čia pradėjau šnekėt apie daiktus. Kažkur gūdžioj Pylimo gatvėj pamečiau savo mylimiausią Žiedą. Mylimiausia, net ne tas žodis. Tas Žiedas buvo mano dalis jau daug metų. Aš jo nenusiimdavau niekada, jokiomis progomis. Vasarą mano pirštą puošdavo didelė neįdegus dėmė. Žiemą kartais nuo įšalusio metalo man nušaldavo dalis piršo ir vėlgi nueidavo dėmėm. Žiedas yra visose nuotraukose, kuriose yra mano rankos. Jau nuo mokyklos laikų. Ir dabar aš jį pamečiau.
Visų pirma, ką padariau, tai apsiblioviau. Prablioviau geras 15 minučių kaltindama visą pasaulį ir ypač tą kelionę į vaistinę. Tada iškuičiau senas nenaudojamų papuošalų dėžutes, galvojau, gal rasių ką nors, ką norėčiau nešiot vietoj Žiedo. Neradau. Tada ėmiau galvoti, kodėl, jei man nei vienas daiktas nieko itin smarkaus nereiškia, tas Žiedas man buvo toks brangus. Man jo netgi niekas nepadovanojo. Kažkada jį pasiskolinau iš mamos, o ji buvo jį parsivežusi iš trolių šalies. Iš kažkokios tai vikingų krautuvės, krč. Ir tiek metų tas Žiedas buvo mano mylimiausiu daiktu.
Tada bandžiau prisiminti, kada man dar buvo gaila daiktų. Tikrai labai gedėjau, kai nebenešiojamai suplyšo pirmieji konversai, juodu padu ir bananiniu viršum, lopiau kiek galėjau ir dar metus paskui neišmečiau. Taip pat buvo gaila, kai bomžas pavogė naują tašę už 320 litų. Net dokumentų ir raktų ir logikos konspektų nebuvo taip gaila, kaip tos tašės. Kartais būdavo gaila auskarų, bet aš juos per daug dažnai pametinėju. Net abiejų mobiliakų, kuriuos nupyzdino psichbario valkatos nebuvo taip gaila kaip Žiedo.
Jaučiuos kaip praradus vaiką ar sugyventinį, nežinau. Jei rasit tokį, atiduokit, nejuokaukit. Smygolas jums padėkos.