supista bokalo magija

Tris savaites sergu obstrukciniu bronchitu, o gal man iš tiesų mikoplazminė infekcija, gal prasideda alerginė astma, ar koks velnias, bet esmė, kad jau antrą savaitę sėdžiu namie su biuleteniu ir imu lengvai išprotėti.

Tarkim, šį rytą, nuvedus sūnų į darželį, turėjau sėsti ir padirbėti, nes darbe kaip tyč naujas sezonas, reikalų reikaliukų, ir nors neturiu problemos pramazinti deadlainus, matau, kad sau įprastą grafiką „pabaigiau 4 dienom anksčiau, nei reikia“ jau imu nusukinėti.

Vietoj jo, kad sau daryčiau, ką reikia, ėmiau daryti tai, ko visiškai nereikia – pradėjau skaityti savo blog‘o įrašus iš 2011-2012 metų. Esu visiškai nesavikritiška pyzda, bet rašiau aš labai gerai. Tai čia nieko keisto, keisčiau yra tai, kad buvau pamiršus, kokių nuostabių komentarų aš sulaukdavau. Tada mes neturėjom instagramo širdučių, ir tikrai bendraudavom žodžiais. Žodžiais, sakiniais, pastraipom. Mano komentatoriai buvo nuostabūs žmonės (ypač prisimenu Stebuklingą Šešką ir kaip man buvo įdomu, kas jis toks iš tiesų), jų įžvalgos dažnai būdavo dar geresnės už mano įrašus, o jei ir nebūdavo geresnės, tai visuomet užkurdavo pratęsimą kitiems tekstams. Neslėpsiu, kad rašiau ne tiek sau, kiek kontaktui, ir man tai buvo labai svarbu – sulaukt palaikymo (nors kartais nebuvau verta to, buvau durna ir neteisi ir išsižiojus), patarimų, arba tiesiog gero žodžio. Instagramo širdelė nėra tai, prie ko pripratusi mūsų karta.

2011-2012 metai buvo konkretus lūžis mano gyvenime – tada aš baigiau univerą, sutikau vyrą, kuris po kelių metų tapo mano gyvenimo partneriu ir mano sūnaus tėvu, pradėjau dirbti darbe, kurio nemečiau po man įprastų 6 mėnesių. Prieš pradėdama dirbti metus laiko auginau šunį, labai daug gėriau, dar daugiau svaičiojau ir buvau nusivalkiojus nelaiminga dūra :)) bet tik tam, kad paskui susitvarkyčiau gyvenimą. Kažkada panašiai aš pradėjau sportuoti, sveikiau maitintis, buvau numetus daug svorio, paskui vėl jo priaugau (ech ta amžina kova su per mažais džinsais). O tada nutiko tai, apie ką šnekėdavom su savo komentatoriais, iš ko juokdavomės ir ką niekinom – suaugusiųjų gyvenimas smogė, aš tapau mama, susirgau depresija, išsigydžiau depresiją, pasikėliau algą, pasiėmiau būsto paskolą, ir juokingiausia tai, kad dabar esu labai laiminga su savo paprastu gyvenimėliu, nenoriu važiuot į Burning Man ir nenoriu keliaut po Ameriką, nenoriu meilužių (kol neturėjau vyro, visuomet maniau, kad nesugebėsiu mylėt vieno, nes mano genotipas ne toks) ir išgelbėt pasaulio.

Kad viso to nebūtų maža, nusprendžiau pažabot savo buitinį high functioning alkoholizmą ir jau tuoj mėnuo, kaip nebegeriu vakarais savo įprastinių 4 merlot taurių. Nes kokia bebūtų ta magija, vistiek pirmiau ji yra supista, o ne magija, ir tai mane prisivijo. Ir tiek kūnas, tiek protas pavargo nuo gėrimo, ir nusprendžiau padaryt eksperimentą. Tiek ilgai buvau negėrus tik kai laukiaus (nepaisant savo įvaizdžio buvau tuo klausimu visiškai sąžininga), bet nėštumo metu vistiek negali blaiviai vertint savo pozicijos, nes viskas tuomet nelabai ten blaivu pas žmogų. Todėl dabar labai įdomu save patyrinėt. Svarbu paminėt, kad visuomet nesupratau blaivininkų, nes jie dažniausiai yra tokie tipiniai negeriu – nerūkau – aš veganas – prieraiši tėvystė – žindau iki ketverių – skiepai big farma no no no – zero waste – neperku šampūno. Nu  žodžiu tokie crazy folk. Kaip tu blet gali negert? Per vakarėlį tu negeri? Kodėl? Čia tipo tu geresnis už kitus? O ką veiksi kai mes girti miegosim? Ir panašios mintys. Bet dabar, kai vakarėlis pas mane tolygu vestuvės, o jos jau visos kurios galėjo įvykt, įvyko pernai, tai maža bėda yra imt ir negert. Man negert dabar yra negert vakare su Netflixu. Arba negert savaitgalį lauko kavinėj. Tenka pripažint, kad per šiuos ketverius metus, panašiai praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą pirkau nealkoholinį alų, jo technologija gerokai patobulėjo (ačiūbletveryga), ir bealkoholinis carlsbergas arba švyturio extra yra fakin fastastic. Taip pat tenka pripažint, kad mano organizmas buvo pavargęs nuo pastovaus lengvo apsinešimo, ir tikrai smagu dieną nugyvent be happy hour, jaustis energingai ir neapspangusiai.

Taigi, tapau tuo, iš ko pizdavojaus. Mama, žmona, paskolinė, negerianti, „žinai mes įsirenginėjam sodybą, tai daug išlaidų“, kynva labai sveika. Aš net blemba ką tik pasiėmiau kompą lizingu, nes vaikas seno ekraną suskaldė su lego kaladėle. Aš-pasiėmiau-daiktą-lizingu.

Nepaisant to, dabar esu more sane than ever. Senuose 2012 tekstuose skaičiau apie kažkokią neviltį ir skausmą skandinamą Vilnelėje, blet, kokia neviltis, koks skausmas? Man buvo 24, buvau pacankė, bet matyt pacankės yra linkusios ieškot šiknoj sliekų. Atsimenu, būtent mūsų draugystės pradžioj nemažai ėsdavomės su vyru, nes abu pastoviai gerdavom arba būdavom pachmielni ir tada visokie velniai išlysdavo iš po lovos ir šnabždėdavo savo marazmus mums į ausis. Tada dirbom darbus už kapeikas, gyvenom bute su nusilupusiais tapetais ir kreivom sienom, ir šiaip nelabai žinojom, ko norim. Bet užaugom kartu, viską, ko pasiekėm, pasiekėm būdami kartu ir išmokom palaikyt vienas kitą net tada, kai norisi pasiųst nachui, o jei ir pasiunčiam nachui, tai po poros valandų jau galim kalbėtis telefonu kaip niekur nieko, nes reikia užrašyt vaiką į kašio būrelį.

Nežinau, kas čia nutiko. Gal būtent taip ir nutinka gyvenimas. Man suėjo trisdešimt (vieneri), o juk sako, kad moterims tai geriausias laikas, kai susirenki save ir viskas pasidaro geriau. Blecha, kiti pažįstami (kuriuos laikiau santykių pavyzdžiu) jau ir skyrybų popierius spėjo pasirašyt. Labai įdomus gyvenimo etapas ateina, ir grįžta jausmas, kad viską reikia fiksuoti, norisi vėl kažką rašyti, norisi džiaugtis kiekviena diena, net kai valgai kynvos salotas, nes sveika, ir norisi sakyti vaikui, kad jį myli, nors ką tik aprėkei, kai atsisakė eiti į darželį ir autis batus, norisi rinktis dažų paletę naujo buto remontui ir norisi glostyti ir uostyti mažytes dailias interjero detales iš ikėjos.

Prieš dvi savaites buvom prie jūros, mano išmylėtoje Preiloje, oras buvo nuostabus, apsistojome nuostabaus grožio ir komforto bute, ir net sirgdama bronchitu (o gal mikoplazmine infekcija arba alergine astma), sugebėjau išmylėti tą laiką. Ir aš stovėdama iki kelių jūroje, kaip vaikystėj, kalbėjau su jūra, sakiau, pasiimk mano grūzą, pasiimk baimes ir neviltis, pasiimk skausmą, kurį išturėjau 2014-2016 metais, pasiimk nedrąsą ir netikėjimą, kažkokius pykčius ir burbėjimus, ir tegu lieka skaidru galvoje ir gera. Kažkas panašaus ir įvyko.

skaityt įžvalgas

buiti, buitinis alkoholizmas, gyvenimas, paniatkės, remontas, šeima, senoji karta, veganai

Artėjančių švenčių proga įkeliu tekstą, kurį surašiau 2016 pavasarį. Tada jis man pasirodė per daug asmeniškas, kad čia kelčiau, dabar nebeatrodo. Čia bus ilgiausias šio blog‘o rašinėlis ir juo aš tikrai nesistengiu nei pažeminti krūtimi maitinančių mamų (puikiai suprantu, kad motinos pienas yra sveikiausias kūdikio dietos variantas), nei propaguoti kokios nors rūšies mišinio, nei kategoriškai teigti, kad viena tiesa yra tiesesnė. Jei bent vienas žmogus perskaitys iki galo – liksiu nustebinta. Jei bent viena mama, einanti pragaro kančias su savo papais, perskaitys ir jai paliks lengviau – mano tikslas bus pasiektas.

Vienas iš labiausiai erzinančių dalykų motinystės patirtyje yra klausimas „tai maitini pati?”. Kol neturėjau vaiko, nė už ką nebūčiau pagalvojusi, kad mūsų Marijos žemėje veikia tokia stipri ir maniakiška breastfeeding police. Ne, nemaitinau pati, ir šio sprendimo priėmimas buvo geriausia, ką aš padariau per pirmuosius motinystės mėnesius. Jei nebūčiau to padariusi, turbūt būčiau išvežta į psichūškę ir vaikas pirmuosius mėnesius leistų be mamos ir, o taip, vis tiek maitinamas mišinuku.

PRADŽIA: SANTARIŠKIŲ AKUŠERINIS

Kai pagimdžiau, gimdykloje turėjau praleisti dar 3 valandas, kol jie stebėjo, ar nepradėsiu staigiai kraujuoti, ar mano gimdoje neliko koks atliekamas gabalas placentos ir ar vaikas nepradės dėl ko nors netikėtai mėlynuot. Pakankamai įtemptos valandos, ir išeidamas daktaras, ką tik susiuvęs man užpakalį, lyg savaime suprantama tarstelėjo „priglauskit savo kūdikį, pažindykit jį“.

Nėštumo metu labai daug domėjausi apie žindymą. Skaičiau net Vitkausko knygą, kurioje prie išnašų yra įtraukta Biblija. Kaip šaltinis. Biblija. Skaičiau visus lietuviškus puslapius ir daug užsienietiškų, žinojau, kaip „prisišaukti pienelį“, kas kiek laiko žindyti pirmomis dienomis ir net minutėmis, kad viskas vyktų sklandžiai, žinojau, kas yra augimo šuoliai, krūties streikas, užsikimšę latakėliai. Buvau pagooglinus ir payoutubinus žindymo pozas. Norėjau žindyti savo kūdikį ir buvau pasiryžus tai daryti bent iki 6 mėnesių tai jau tikrai.

Taigi grįžkim, guliu aš gimdykloje, vis dar su tais idiotiškais atvirais ligoninės marškiniais, iškirptais tiek, kad mane galėtų patogiai reanimuoti. Guliu užsimovus suaugusiems skirtą pampersą, mane ką tik susiuvo milijonu siūlių ir jausmas, kurį jaučiu, primena tuos filmus, kai iš skausmo drebančiais dantim gerietis palūžta ir išduoda savo geriausią draugą blogiukui. Man taip skauda, kad drebu. Po epidūro. Po papildomos nejautros. Atrodo, kad jaučiu kiekvieną siūlę. Ir štai išeidamas daktaras, ką tik sukėlęs man tuos skausmus, lyg savaime suprantama tarstelėjo „priglauskit savo kūdikį, pažindykit jį“. Aš guliu ant šono. Iš manęs teka kraujai ir nejaučiu šlaunų. Vyras tiesia man tvirtai suvystytą mūsų vaiką. Tada pirma kartą į jį pažiūriu. Ačiū dievui, jis gražus, jis ne mėlynas ir nesuspausta galva, turi dvi ausis ir vieną nosį, jo akys tvirtai užmerktos, atrodo, kad jis ramiai miega. Traukiu papą iš ligoninės marškos, laikau jį viena ranka ir kita bandau paimti kūdikį ir prisiglaust. Suprantu, kad kažkaip nesueina tas kūdikis prie to papo, o aš negaliu pasikelt, galiu tik gulėt pusiau ant šono, ir lyg per rūką girdžiu vyrą sakant „gal duok kitą, ne tą duodi“.

Po kelių valandų mums leido keliaut į palatą – aš nepradėjau nenumaldomai kraujuoti, iš manęs nepabiro placentos gabalai, o vaikas nemėlynavo. Aš norėjau eiti, bet man neleido ir pasodino į invalido vežimėlį – dar prisivaikščiosi, pasakė. Kas vyko toliau, aš neprisimenu – buvo ir palatos kaimynė, pagimdžiusi dieną prieš, buvo mano tėvai su gigantiška puokšte gėlių, kurių neturėjau kur merkt, buvo blausi šviesa palatoj, nesuvalgyti avižiniai sausainiai ir sniegas už lango.

Kai grįžau į save, vyras buvo jau išėjęs. Vaikas miegojo, kaimynė žindė saviškį, o aš sėdėjau tualete ir man niekaip nepavyko pasisiot. „Būtinai pasišlapinkite per 6 val nuo gimdymo, kitaip statysim kateterį“. Aš išgėriau 2 litrus vandens. Aš paleidau vandenį vonioj į kriauklę ir įsivaizdavau krioklį. Aš lipau į dušą ir vis tiek man nepavyko pasisiot. Sugniuždyta grįžau į lovą, vaikas vis dar miegojo. Jis taip ir nebuvo prabudęs ir aš džiaugiausi, kad jis miega. Tuomet atėjo akušerė ir paklausė, kiek kartų jau žindžiau kūdikį. Pasakiau, kad gimdykloj, ką tik. Kada pagimdėt? Paklausė. Trečią… žvilgterėdama į laikrodį numykiau. Buvo apie 10 valanda vakaro. Kur dingo visos žinios, kad pirmą parą vaiką reikia žindyti po 5 minutes iš kiekvienos krūties kas pusę valandos??? Juk aš tai žinojau, buvau net atsispausdinus. Kur tas lapelis? Tada neprisiminiau nieko, net nebežinojau, kiek papų aš turiu. Man žvėriškai skaudėjo subinę, o prie krūties pridėtas vaikas niekaip jos neapžiojo taip, kaip rodė yuotubė. Visos bobos tuose filmukuose turėjo tokius spenelius, kurie sulysdavo vaikui iki gomurio. Maniškiai gi toli gražu tokių nepriminė. Išmoksi! Šūktelėjo akušerė ir, suspaudusi mano papą tarp savo piktų rankų, sukišo vaikui giliai į gerklę. Supratau, kad pagaliau nueisiu pasisiot.

Kaip pirmą naktį vaikas nenorėjo papo ir išvien miegojo, taip kitą naktį jis norėjo vien tik žysti, o kai bandydavau atimti papą, klykdavo. Kadangi esu kuklus žmogus, kad nežadinčiau kaimynės (kurios vaikas klykė visą vakar naktį, kai maniškis miegojo), laikiau papą vaiko burnoj. Kur dingo visos žinios, kad antrą parą vaiką reikia žindyti po 10 minučių iš kiekvienos krūties kas 45 minutes??? Juk aš tai žinojau, buvau net atsispausdinus. Kur tas lapelis? Penktą ryto vaikas užmigo, o aš pamačiau, kaip iš papo sunkiasi kraujas. Papai pulsavo ir užgožė net subinės skausmą. Parašiau vyrui sms, kad nupirktų antspenius ir soskę. Taip, aš buvau pasiryžus nė už ką neduoti vaikui soskės. Nė už ką. Ir lūžau.

Žindyti nesisekė ir sekančią dieną. Mus lankė neonatologai, svėrė ir matavo, skiepijo ir judino vaiką, o aš klausiau jauno gražaus daktaro, ar geriau duoti soskę, ar laikyti papą vaiko burnoje 6 valandas be pertraukos. Duok soskę, pasakė jis man. Ne idealiam pasauly randiesi, šyptelėjo. Išėjus daktarėliui palatoj liko vyresnio amžiaus akušerė. Vaikas tiek valandų kabo ant krūties? Kreivai šyptelėjo. Matomai, tu NETURI PIENO. Taip pirmą kartą sulaukiau pasiūlymo nusipirkti mišinuko. Ji pamaigė mano papus ir, pamačiusi vos kelis lašiukus pieno, pergalingai triumfavo – VA! NETURI PIENO. Kaip minėjau, buvau tvirtai pasiryžusi žindyti, ir vietoj to, kad nusipirkčiau mišinuko, išskundžiau akušerės pasiūlymą žaviajam neonatologui. Atsiprašau, pasakė jis. Visko čia būna.

PIRMOS SAVAITĖS: SUNKU, NESĄMONĖ, BET MAN PAVYKS

Namo grįžom penktadienį vakarop. Kas vyko savaitgalį, žinau tik iš prikraigalioto dienoraščio lapų, nes pati neatsimenu nieko. Per didžiausius skausmus maitinau vaiką, pati negalėjau sėdėti, vaikščioti ir čiaudėti, pirmom dienom niekas man iš tų papų nebėgo, bėgo tik ašaros, kad nieko nebus. Sekmadienį pasipylė pienas. Tokiom čiurkšlėm, kad buvau visa šlapia. Mano E dydžio papai turbūt tapo H dydžio, juos beprotiškai skaudėjo, jei tik vaikas laiku nepavalgydavo. Laikas papams atrodė kas 2 valandas. Dieną. Naktį. Naktį. Dieną. Kadangi iš pradžių labai bijojau, kad neturėsiu pieno, jam atsiradus džiaugiausi ir žindžiau vaiką, kuris labiau norėjo miegoti, nei valgyti. Buvau visa lipni nuo saldaus pieno. Negalėjau miegoti jokia poza, nes visomis skaudėjo papus. Jaučiau tokį skausmą, kad kišausi žvakutes į užpakalį ir gėriau ibuprofeną.

Tačiau vaikas gėrė mano pieną, aš jo turėjau, per kelias dienas skausmas tapo pakenčiamu, nusistovėjo šiokia tokia dienotvarkė, ir vaikas per savaitę priaugo pusę kilogramo svorio. Viskas buvo gerai, kol nenusprendžiau, kad nenoriu keltis naktį kas 2 valandas ir purtyti miegantį vaiką ir kišti jam papą į kietai užčiauptą burnytę. Atsikelsiu kas 3 valandas. Arba kas 3.5, pagalvojau. Ryte papai sprogo. Termometro stulpelis pakilo iki 39. Tokios temperatūros neturėjau nuo vaikystės. Man atrodo, šnekėjausi su tais, kurių bute nebuvo. Papų negalėjau priliesti niekuo, todėl vaikščiojau namie plika. Plika su H dydžio papais. Kai keisdavau vaikui pampersą ant vystymo stalo, jis man spirdavo į papus. Kartą, manau, buvau atsijungus. Dienai einant į pabaigą, temperatūrai pasiekus 40 laipsnių, vaikui giliai miegant, bandžiau pieną nusitraukti pientraukiu. Neištraukiau nė lašo. Paskambinau savo ginekologei ir pasakiau, kad, man atrodo, mirštu.

Paskui sekė diagnozė mastitas, pirmieji antibiotikai, bandymas trauktis pieną visais įmanomais būdais, vis abejingesniu tampantis vaikas,  nepaliaujamas skausmas žindant, pripažinimas, kad soskės davimas vis tik pakenkė žindymui, noras pamiegoti nors 2 nepertraukiamas valandas, ir nuolat, be perstojo klykiantis vaikutis, kuriam pradėjo skaudėti pilvą. Dar po kelių savaičių vaikas nustojo valgyti. Aš kišau papą jam į burną, vargšą skaudantį suskeldėjusį papą, žvygteldavau kaskart jam sukandus, sumokėjau 50 eurų žindymo konsultantei, kuri liepė mums miegoti vienoje lovoje ir laikyti papą vaiko burnoje, nebepaisiau skaudančios šiknos ir bandžiau maitinti sėdėdama, išbandžiau visus būdus suskilusių spenelių užgydymui, bet vaikas tik klykė prie papo ir nebevalgė. Pagalvojau, o gal jis serga. Ir nors mano daktarė tvirtino, kad „visi vaikai verkia“, išreikalavau kraujo ir šlapimo tyrimų. Sekantį vakarą išvažiavom į kūdikių ligoninę – vaikui nustatė šlapimo takų infekciją.

NAUJAGIMIŲ LIGONINĖ: „VISKAM YRA RIBOS“

Ligoninėje viską daryti buvo drąsiau. Ligoninėje viską daryti sekėsi geriau. Vaikas pradėjo geriau miegoti, nors ir verkė daug vakarais. Išmokau jį vystyti ir užmigdyti, čiūčiuoti ir netgi dainuoti. Tik jis ir toliau klykė prie papo. Slaugytojos ateidavo į mus pažiūrėti ir atsinešdavo popkornų. Vaiko gydytoja, žavinga daktarė gražiomis lūpomis ir vakariniu makiažu, prašė manęs, kad stengčiausi žindyti. Ir aš stengiausi. Slaugytojos atnešė man svarstykles ir liepė sverti vaiką prieš ir po žindymo. Išmokau taip sukišti papą jam į burną, kad nespjautų. Jis kabėdavo pusę valandos prie vieno papo, tada aš jį pasverdavau ir svarstyklės parodydavo +30 gramų. Kartą parodė +10. Toks vaikas turėdavo išgerti bent 100 ml pieno. Pripažinau, kad per tuos jo nevalgadienius man tikrai sumažėjo pieno. Vaikui miegant pumpavau papus pientraukiu. Pritraukdavau nedaug, bet aš stengiausi. Mano kaimynė sėkmingai žindė saviškį rubuiliuką, ir jos speneliai buvo man kaip gyvas priekaištas. Per juos nesimatė pačių papų. Tas vaikas nieko daugiau neveikė, kaip valgė, sveikai raugėjo ir daug kakojo. Aš gi bijojau užėjusių slaugučių klausimo „Nagi, kiek šiandien kartų kakojot?“

Aš slankiojau koridoriais ir klausinėjau patarimo visų, ką sutikdavau. Viena vyresnio amžiaus daktarė net sakė galinti išrašyti man receptą oksitocinui, kurį pauosčius užsives pieno gamyba. Man, kaip nė karto nebandžiusiai nieko traukt per nosį, tai buvo baisiau nei baisu. Gal ačiū, sakiau ir toliau niurkiau papus pientraukiu. Vargšas vaikas, pripumpuotas antibiotikų, daug miegojo ir visai nesirūpino savo mityba. Atrodė, kad jam užteko tų kelių lašų pieno, net svoris jam nekrito.

Vieną naktį pramiegojau savo kas-keliavalandinį pieno traukimą. Atsikėlus skaudėjo kairį papą. Jau žinojau, ką reiškia tas skausmas. Bandžiau patraukti prientraukiu, bet nebėgo nė lašas. Žadinau vaiką ir kišau papą jam į burną, bet jis negėrė, jis net neatsimerkė. Ryte papą skaudėjo dar labiau, bandžiau vėl jį kišt vaikui, bet po pusvalandžio pasvėrusi mačiau, kad teišgėrė 10 ml. Papą skaudėjo vis labiau ir pakilo temperatūra. Drebėdavau vien nuo minties apie pientraukį. Mane pamačiusi neonatologė vakariniu makiažu grįžo su siuntimu į akušerinį. Keliauk, sako, viskam yra ribos.

VIZITAS Į AKUŠERINĮ: PART I

Taip pėškom nukeliavau į akušerinį kitoj gatvės pusėj. Einant skaudėjo, o akys nuo 40 temperatūros nefiksavo vaizdo. Kadangi jau vieną kartą turėjau tokią situaciją, viską aiškiai išdėsčiau priėmime. Žinau, kad priėmime jie yra užsipisę, žinau, kad pas juos kasdien sulekia 100 nėščiųjų, nenorinčių eiti pas savo gines, žinau, kad jie kai kada būna pikti, ir kad kai kada gali grubiau pašnekėti. Pati nėštumo metu kelis kartus važiavau pasitikrinti, ar viskas gerai, pati ten lankiausi dienos stacionare, ir puikiai žinau, kad kaip šauksi, taip atsilieps. Buvau sutikus vriednų daktarių (būtent daktarių, daktarai visi buvo šilkiniai), tačiau normalus bendravimas visuomet duodavo vaisių. Šį kart mačiau, kad bus kitaip. Na, visų pirma, neturėjau pilve negimusio vaiko. Automatiškai nukeliavau į eilės galą ir visiškai nesipriešinau. Laukiau porą valandų. Po jų kažkas pamatė, kad tikrai prastai atrodau, ir mane priėmė faina akušerė, su kuria jau buvau susidūrus kai atvažiavau gimdyti. Ji mane prisiminė, pašnekėjom, ji viską puikiai suprato ir suvarė man į subinę diclac‘o. Akyse prašviesėjo. Kadangi mane vėl neaišku kokiam laikui paliko palatoje, atsistojau prie kriauklės ir bandžiau nusitraukti pieną. Kadangi skausmas greitai atlėgo, sugebėjau tai padaryti, ir aišku tuoj pat pasirodžiusi puiki gydytoja Rūta Kurtinaitienė pamatė, kad man tas pienas bėga (o sakiau gi, kad nenusitraukiu nė lašo, kaip ir buvo). ir čia prasidėjo. Visų pirma ji mane apkaltino, kad gal man gripas ir nachui aš čia atėjau pas juos. Kas Yra? Sugriebė man papą, paspaudė visa jėga – matai, pienas bėga? Bėga. Tavo kraujo tyrimai geri. Ko tu nori? Eik pas vidaus ligų gydytoją. Gal tau skarlatina. Bandžiau atsargiai paklausti, gal CRB rodiklis dar nespėjo užkilti, nes man blogai pasidarė tik rytą? Gal galiu pasikartoti tyrimus rytoj?? Gavau griežtą NE. Viskas. Ir ji išėjo. Išrašė diagnozę O86.4 – Neaiškios kilmės karščiavimas po gimdymo ir išėjo. Paliko mane su viena tų jaunučių daktarių, kurios dažnai būna geros ir bijo labiau už nėščiąsias. Ten aš palūžau. Pradėjau verkt ir prašiau, kad ji man padėtų ir taip neišvarytų, nes aš nebegaliu. Nebegaliu ir nebenoriu maitint, negaliu ant rankų iš skausmo paimti vaiko ir man tuoj nuvažiuos stogas. Sėdėjau, blioviau, ir prašiau, kad MAN PADĖTŲ. Kiek bandau prisiminti, to nesu dariusi niekada gyvenime. Tačiau ta pynda pasirodė dar abejingesnė už Kurtinaitienę. Taigi pienas jums bėga, sako. Nusitraukit pienuką, DĖKIT VAIKELĮ PRIE KRŪTIES ir viskas susitvarkys. KITOS NE TIEK IŠKENČIA. Vaikeliui JŪSŲ PIENELIS YRA NEPAMAINOMAS. Turit DĖL JO SETNGTIS. Ir nusiuntė mane pas vidaus ligų daktarę, kad atmestų gripą, tymus, skarlatiną ir ūminę psichozę. Per ilguosius santarų koridorius po 15 min pasiekiau vidaus ligų gydytojo kabinetą ir man ten iš karto diagnozavo laktostazę. Ko tave čia atsiuntė? Tau reikia į akušerinį. Tau reikia gydymo. Eik į akušerinį, jie kaip visada bando nusikratyt pacientų. Jūs turbūt juokaujat? Paklausiau. Pasirodo, gydytoja nejuokavo. Jau norėjau pyzdint nachui iš tos velnio ligoninės, bet supratau, kad nelabai žinau, kaip išeiti per kitur, nei buvau atėjusi. Bendrojoje poliklinikoje buvo pilna kosinčių, vemiančių ir kruvinų pacientų ir aš bijojau tikrai neužnešt vaikui kokios skarlatinos. Skausmas buvo puikiai nuimtas diclac‘o , tai apsivyniojau galvą šaliku ir grįžau į akušerinį. Ten kaip tik sutikau jaunąją daktarę. Parodžiau jai vidaus ligų gydytojo išrašą – skirkit man gydymą nuo laktostazės, sakau. BET GYDYMO nėra. Jei norit, kad gydymas būtų, eikit pas savo ginekologę. Taigi pienas jums bėga, sako. Nusitraukit pienuką, DĖKIT VAIKELĮ PRIE KRŪTIES ir viskas susitvarkys. KITOS NE TIEK IŠKENČIA. Vaikeliui JŪSŲ PIENELIS YRA NEPAMAINOMAS. Turit DĖL JO STENGTIS.

Nepamenu, ar pasiunčiau ją kur nors. Turbūt ne. Dabar gailiuosi. Gailiuosi, kad nežinau jos pavardės ir negaliu parašyt jai neapykantos, paniekos ir prakeiksmų kupino laiško. Taip, tai nieko nepakeistų. Taip supistai, kaip tą akimirką, dar niekada nesijaučiau. Tiesa, ateinanti naktis žadėjo dar daugiau. Jaučiaus nuskriausta, pažeminta, išspirta, išėjau į šaltą vasario naktį ir vėl apsiblioviau. Tikiuosi, niekas manęs tada nematė ir negirdėjo, nes nežinau, ką galėjo pagalvoti. Tiesiog matyt kiekvienas žmogus turi savo skausmo ir kančios ribą – aš ją priėjau ir peržengiau. Visos Vitkausko skambios frazės, visi žindymo konsultantės šilti žodžiai, visi besišypsančio kūdikėlio su papu burnoje imidžai skriejo mano galvoje ir aš bėgau tuščia Santariškių gatve pas savo kūdikį, kuris tuo metu buvo pagirdytas mėlyno Aptamilio (nuo kuriame esančios laktozės vėliau jam bus skausmo priepuolis, trukęs parą) ir taikiai miegojo vyrui ant rankų, aš bėgau, ir bėgo ašaros, ir aš turbūt pamiršiu savo komplikuotą gimdymą, bet nepamiršiu to jausmo, to skausmo, bejėgiškumo, pykčio, sumišusio su begaline kalte.

AŠ NEBEŽINDYSIU SAVO KŪDIKIO

Grįžus į ligoninę papuoliau tiesiai į slaugytojos Liudmilos minkštą glėbį. Ji buvo tas žmogus, kuris man padėjo labiausiai, nors jos tiesioginė pareiga buvo rūpintis mano kūdikiu, Liuda ne ką mažiau pasirūpino manimi. Kol dar veikė vaistai, ji padėjo man nusitraukt pieną, taip numaigė papus, kad net su pientraukiu pritraukiau pilną buteliuką. Bėgo pienas, gerėjo nuotaika, net bandžiau duoti papą vaikui, deja jis tik ėmė klykti, spjovė, draskėsi ir žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis. Tą vakarą pagirdžiau nutraukti pienu iš buteliuko ir vaikas užmigo. Pabandžiau užmigti ir aš. Po kelių valandų pabudau vėl su 39 temperatūros. Papai degė, negalėjau prie jų prisiliesti. Vaikas palaimingai miegojo. Išgėriau ibuprofeno ir bandžiau traukti pieną pientraukiu – juk ką tik pavyko, kodėl vėl nieko nesidarė?? Mano pastangas pamatė budinti slaugytoja ir liepė eit į karštą dušą ir ten trauktis. Pasirodo su 39 temperatūros tai nebuvo geriausia mintis. Tačiau mane taip purtė šaltis, kad drebėjau ir kalenau dantimis, net negalėjau nulaikyti daiktų. Duše susirangiau ant žemės, pasileidau ant savęs vandenį ir sėdėjau taip tol, kol atsijungiau. Nežinau, po kiek laiko atsigavau. Bet tada supratau, kad metas viską baigti. Grįžau pas miegantį vaiką, išgėriau dvigubą ibuprofeno ir užmigau.

Iš ryto, besijausdama taip pat tragiškai, paklausiau Liudos, ar galima kūdikių ligoninėje pasidaryti kraujo tyrimą. Pasirodo, galima. Susimokėjau keliolika eurų ir mane pasitiko visai nenustebinęs CRB atsakymas – rodiklis, kaip ir buvau 100% įsitikinus, pakilo virš 100 (pirmus antibus mano ginekologė paskyrė, kai viršijo 40). Liuda iškvietė man budinčią daktarę, gavau antrą siuntimą į akušerinį ir dar suorganizavo, kad su greituške mane nuvežtų – finally some success ;)

VIZITAS Į AKUŠERINĮ: PART II

Šį kartą viskas buvo kitaip. Kadangi turėjau kraujo tyrimus su baisiuoju CRB, mane priėmė daug greičiau, o ir daktarai buvo kiti. Dėl sistemos klaidos mane priėmęs daktaras pasirašė ne savo el.parašu, todėl nežinau jo pavardės. Bet tai buvo jaunas, malonus, šiltas ir draugiškas daktaras ir tokia pati nuostabi jo kolegė. Man išdėsčius savo situaciją pirmas jų klausimas buvo – ar norite toliau žindyti kūdikį? Ir aš, visa išmesta raudonio, nudelbusi akis pasakiau – ne, aš nebegaliu. Dar norėjau teisintis toliau, bet jie net nepradėjo manęs smerkti. Iš karto buvau supažindinta su sekančiomis procedūromis ir vaistais, aš net išdrįsau paprašyti papų echoskopijos ir jie man ją padarė!!!! Na, ir, žinoma, išspaudė visas laktostazes, ko skausmas buvo panašus į gerų sąrėmių. Visa išmučinta ir drebanti iš skausmo gavau ukolą į užpakalį ir pluoštą receptų. Vis nenustojau dėkoti ir skųstis praeitu vizitu. O jie manęs nuoširdžiai atsiprašė už savo koleges. Čia būna… tokių visokių… pasakė. Išėjau iš kabineto negalėdama patikėti, kad viskas baigėsi.

BROMKRIPTINAS IR ŠVIESA AKYSE

Grįžau pas savo kūdikį, pamaitinau jį mišinuku, kurį tas labai godžiai ir laimingai gėrė (ne taip, kaip draskydavosi prie krūtinės), sugėriau visus man išrašytus vaistus, ir, man rodos, tą naktį gerai miegojom. Žinoma, dar bandžiau nusitraukinėti pieną, nes praėjus ukolo poveikiui man pradėjo labai skaudėti, bet nieko doro nesigavo. Ryte sekė dar didesni skausmai ir bjaurūs šalutiniai nuo Bromkriptino, tačiau mano emocinė būklė buvo nepalyginamai geresnė. Nuo manęs ėmė trauktis juodas debesis, kybojęs ir smaugęs nuo pat vaiko gimimo. Aš valgiau ir gėriau kavą, valgė mano vaikas, aš nešiojau jį ant rankų ir kalbėjausi su juo, aš netgi išsišukavau plaukus ir pasidažiau blakstienas. Internete susiradau papų masažistės kontaktus ir susitariau, kad ji padės man viską pasibaigti. Po kelių dienų gavome visiškai švaraus pasėlio rezultatus ir mus paleido namo. Grįžtant nusipirkau Statoilo sumuštiaką ir kavos.

MIŠINUKŲ PASAULYYYJEEE

Aišku, mano laktozės netoleruojančiam ir pieno baltymui alergiškam vaikui (tą žinau, nes vėliau darėme jam kraujo tyrimus ir alergija buvo patvirtinta) netiko mėlynas APTAMILIS. Netiko ir hipoalerginis APTAMILIS (nes jis su laktoze). Netiko ir HIPP. Nuo vieno buvo kiek geriau, nuo kito buvo kiek blogiau. Išmokau pilvuko masažų, išbandžiau VISUS pardavime esančius simetikonus, ėjau į privačią kliniką pas pediatrę. BET svarbiausia buvo tai, kad aš GALĖJAU visa tai daryti. Aš galėjau rūpintis savo vaiku. Ir aš pajutau ne tik rūpestį ir ne tik baimę, kad viskas būtų gerai. Aš pajutau meilę. Meilę savo vaikui. Kai nebejutau prievolės žindyti, kai palaipsniui pasitraukė visi skausmai, kai nebesijaučiau pažeminta, pažeista ir silpna, kai nebejaučiau panikos, kaip tada, bėgdama iš akušerinio į naujagimių skyrių, aš pajutau meilę. Aš supratau, kad aš padarysiu VISKĄ. Ir kad viskas bus gerai.

Tas viskas, kaip bebūtų keista, buvo nelegalus belarusiškas mišinukas, kuriuos stumdo mamkos verslininkes per skelbiuLt. Aišku, pirma mano reakcija buvo „nu jau kažkokio baltarusiško šūdo aš vaikui neduosiu“. Daviau. Ir baltarusiškas šūdas nuėmė visus skausmus. Vaikas godžiai valgė ir gerai miegojo. Naktį jis nebeskleidė JOKIO garso. O aš jau buvau patikėjus, kad normalu, jog naktį kūdikiai inkščia, urzgia, stena, verkia. Nenoriu net pagalvot, ką jautė mano vaikas iki tol. Jis tą jautė visą mėnesį, kol maitinau savo pienu, valgydama tik kokius 3 produktus iš įmanomo raciono ir jis tą jautė kokią savaitę maitinamas brangiausiai hipoalerginiais HIPP ir APTAMILIAIS. Taip pradėjau urmu pirkti nelegalius belarusiškus hipoalerginius mišinukus, juos man atveždavo daili blondinė su mersu iki durų, o kartą atvežė du dvimetriniai plačiapečiai skustagalviai, ir palinkėjo „geros dienytės leliukui“. Mišinuką mano sūnus gėrė iki metų ir trijų mėnesių, tada nutarė, kad jis jau didelis ir dabar valgys suaugusių žmonių maistą. Jį sėkmingai valgo iki šiol.

O KUR ARTUMAS, KUR ODA PRIE ODOS?

Maitindama vaiką glėbyje jį migdžiau iki kokių 9 mėnesių. Tol, kol netilpo į glėbį. Kėliausi naktį ir maitinau iki metų ir dviejų mėnesių, kol jis atsikėlęs nebenorėjo valgyti. Naktį kėliausi ir jį čiūčiuodavau iki antro gimtadienio, kol jis nustojo keltis. Kai dabar mano trimečiui naktį pakyla temperatūra, jam skauda pilvą arba jis vemia nuo darželinio žarnyno viruso, mes gulim apsikabinę ir praeina visos ligos. Nėra artumo, jei nežindai? Supistas supermamyčių išmislas, kurio vienintelis tikslas – pasijaust geresnei už kitą. Aš nesu geresnė už kitą. Nesu geresnė už mamą, kuri žindė savo vaiką. Bet ji nėra geresnė už mane. Mes visos geriausios mamos savo vaikui. Nes pagimdyti vaiką yra š vietoj, tas skausmas yra juokingas. Juokingas palyginus su tuo, ką kartais tenka patirti po to.

Šias eilutes rašau šiandien, praėjus beveik lygiai 3 metams po mano sūnaus gimimo. Tie metai buvo patys įdomiausi mano gyvenime. Kiek aš visko patyriau, kiek visko išmokau, kokia fakin stipri tapau. Blemba, man dabar nebaisu niekas :D sunku patikėti, kaip aš užaugau, kaip mane buvo lengva sužeisti prieš tris metus, ir kaip būtų sunku dabar. Aš pamiršau skausmą gimdykloj. Beveik pamiršau, kaip vos nemirė gimdamas mano vaikas, kaip manęs vos neišvežė į operacinę, kaip už durų sekundes skaičiavo mano vyras, kuriam neleido būti šalia. Pamiršau aš ir tą šiknos skausmą, pamiršau pogimdyvinę ir nuo nemigos matomas haliucinacijas. Bet aš nepamiršau to vakaro, kai ta kūrva rezidentė išvarė mane iš akušerinio, kaip bėgau per vasario nakties šaltį ir blioviau iš visos gerklės į žvaigždėtą dangų, kaip girdėjau plyštant mano ploną raudoną liniją, skiriančią sveiką protą nuo psichozės. Visų raudona linija yra skirtingoje vietoje. Linkiu nei vienai savosios nepasiekt. Aš savo pasiekiau, bet man viskas baigėsi gerai. Tai tiek šiam kartui.

FED IS BEST.

Dalbajobiškus komentarus trinsiu :)

skaityt įžvalgas

durniai, kudikio zindymas, maitinimas, misinukas, pogimdyvine depresija, žindymas

Vaikų darželyje taisyklės paprastos – mamos ir tėčio čia nėra, todėl savo problemas turi spręsti pats. Kitas vaikas turi traukinuką – prieini ir sakai „duok“. Jei tas nesupranta – pakartoji garsiau ir savo prašymą sustiprini smūgiu į galvą. Pasiimi traukinuką. Jei viskas vyksta ne pagal planą ir traukinuko paėmimą apsunkina įsikišęs suaugęs žmogus, turi pilną teisę klykti, kristi ant žemės ir raudoti. Jei pakankamai neišlieji emocijų, jos grįžta naktį ir išsiveržia pro užmerktas akytes „duok, duok, duok!”

Suaugusiųjų pasaulyje negalima to daryti. Čia konfliktai sprendžiami diskusijos būdu, jei tau pasisekė pakliūti į civilizuotą aplinką, arba, jei sėkmė nebuvo tokia palanki, susiduri su intrigomis, nutylėjimais, ir kartais tau tenka dealinti su žmonėmis, kurie yra arogantiški, susireikšminę, nenuovokūs, piktavaliai, arba tiesiog kvailiai. Ypač blogai būna, kai visos tos savybės susikaupia viename asmenyje, kurio negali tiesiog imti ir pasiųsti nachui.

Tie trys žodeliai, „eik tu nachui“, yra griežtai nepriimtini brandžioje suaugusiųjų aplinkoje, nors kartais jie atrodo kaip vienintelis validus atsakymas. Kartais taip norisi imti ir pasakyti – eik tu nachui. Šiandien įsivaizdavau, kaip atrodytų to žmogaus veidas, man su šypsena ištarus šiuos žodžius. Turbūt tą vaizdą atsiminčiau ilgai. Netikėtumo faktorius čia sužaistų taip, kad trys paprasti žodžiai sukeltų didelę laviną šūdo, arba, taip vadinamą shitstormą. Bet manęs tie šūdai nesuteptų. „Eik tu nachui“ suveiktų kaip didelis pliažinis skėtis su Coca-Cola logotipu man virš galvos. Įsivaizduoju, kaip stoviu gražiame ofise, girdžiu tik jūros mūšą, man virš galvos skėtis, klykauja žuvėdros, ir lyg per stiklo sieną matau išpūstas akis ir dėmėm išmuštą veidą, kažką man „argumentuojantį“.

Šiandien pagalvojau, kad turiu vieną gyvenimą. Turiu nuostabią šeimą, kurią myliu ir kuri myli mane. Šeimą, kurioje jaučiuosi saugi ir suprasta, kurioje galiu būti savimi, galiu nieko nenutylėti ir galiu nebijoti būti pasmerkta. Turiu draugų, nors ir nedaug, bet labai artimų, tikrų ir nuostabių, kurie buvo šalia man sunkiausiomis ir gražiausiomis akimirkomis ir šalia kurių taip pat buvau aš. Turiu galvą ant pečių ir kelis išskirtinius gebėjimus, moku kalbėti ir moku išklausyti, moku vertinti informaciją ir ieškoti sprendimų. Turiu trūkumų, bet jie tik padaro mane žmogumi. Turiu vieną gyvenimą. Ir turiu visišką teisę pasakyti „eik tu nachui“ tada, kai man tai rodosi prasminga.

Norėčiau neturėti, bet turiu blogų pavyzdžių. Turiu blogų nuolankumo pavyzdžių, samarietiško kentėjimo pavyzdžių, „šventinių servizų“ pavyzdžių, gyvenimo dėl rytojaus pavyzdžių. Taip, sutinku, kad nereikia shitstorminti per dažnai, ir kad mano veiksmai šiandien formuoja mano galimybes rytoj, tačiau jaučiu, kad svarbiausias dalykas, kurį turiu saugoti ir tausoti, yra mano emocinė būklė.

Per keturis pastaruosius metus patyriau daugiausiai džiaugsmo ir daugiausiai skausmo savo gyvenime. Bet jei man dabar duotų progą to skausmo išvengti, aš veikiausiai atsisakyčiau: nes matau visame tame prasmę. Prieš keturis metus pirmą kartą gyvenime pastojau, bet nėštumas nesibaigė kaip kiti sėkmingi nėštumai. Jis nesibaigė raudonskruosčiu kūdikiu, o baigėsi fizinėmis ir emocinėmis žaizdomis, hormonų disbalansu ir juoda neviltimi. Prieš beveik tris metus antras mano nėštumas baigėsi kaip baigiasi didelė dalis sėkmingų nėštumų. Jis baigėsi raudonskruosčiu kūdikiu, hormonų disbalansu ir pogimdyvine depresija. Tie du laikotarpiai po abiejų nėštumų buvo kiekvienas savaip pakertantis kojas, tačiau abu užaugino manyje tvirtą skūrą. Kai žiūri į pasaulį pro pilką pūkuotą lexotanilio skraistę, ji atfiltruoja tam tikras šiukšles, kurios maišosi po akimis įprastai. Ir nors lexotanilis mano akis dengė labai trumpai, jis išmokino mane būti čia ir dabar. Kai tavo akys truputį pridengtos, negali labai smarkiai kurti ateities planų ar grūzintis dėl praėjusių nelaimių. Tu sėdi susisukus į pledą ir girdi, kaip plaka tavo širdis, užuodi ant palangės žydinčią gėlę ir matai, kaip saulės blyksnyje lėtai leidžiasi dulkės. (Jo, čia visame tame prisimeni Škėmą).

Kai su tam tikromis parkėmis susidūriau darbe prieš penkis metus, dar nebuvau viso to patyrus. Nebuvau tiek ašarų išverkus ir nebuvau jautus tos tuštumos, ir nebuvau palaipsniui, iš lėto pagijus ir pamačius, kaip smarkiai tam tikri dalykai does not matter. Tada net mintyse nemačiau savęs stovinčios gražiame ofise su fiktyviu pliažiniu Coca-Cola skėčiu, dengiančiu mane nuo šitstormo, kilusio po mano ištarto „eik tu nachui“. Dabar matau, ir tai man suteikia tokio lengvumo, tokios ramybės, kaip Hario Poterio knygoje personažams supratus, kad patį baisiausią tavo gyvenimo košmarą įkūnijantį kauką nugali… juokas. Juokas nugali tavo baisiausius priešus, tavo baimes, tavo nepasitikėjimą savimi ir tavo susikurtas kitų žmonių savybes, atrodančias stipresnėmis už tave.

Taip, aš dar nepasakiau „eik tu nachui“. Dar neapsisprendžiau, ar tikrai noriu iš esmės keisti savo gyvenimą ir po tiekos metų viską pradėti iš naujo. Dar nenusprendžiau, kaip tiksliai elgsiuosi pirmadienį ir po savaitės. Bet supratusi, kad visuomet turėsiu kišenėje „eik tu nachui“ galimybę ir daug atvirų durų į kitas puses, man ramiau. Po dviejų mėnesių gyvenimo girnapusės pasisuks ir nusvies mane ten, arba kitur. Man pačiai keista, kad jaučiu daug visko, bet baimės tame nėra.

skaityt įžvalgas

darbas, debilai, gyvenimas, praeitis, priešai, šūdas