Goštauto gatve per dieną pravažiuoja daug greitosios pagalbos mašinų. Gal ir naktim važinėja, bet naktim būnu savo bokalo pasaulyje, ir nenoriu niekur važiuot. Naktim atvėsta minkštas oras ir gera gerti alų arba šlifuoti gatves džinsų padelkom ir guminiais batų padais. Jau seniai nebuvau taip toli. Viskas susilieja į vientisą muzikinį gabalą, kurį kaip begrosi, išeis vis kitaip, taip ir kitaip, beprotiškai, o gal kaip tik, insanely sane.
Piešiu ir fotografuoju, rašau ir dokumentuoju, nors iš tiesų nebedarau nieko. Tik stebiu greitosios pagalbos mašinų žiburėlius rūkydama prie durų. Dūmai apsiveja mano kaklą, o gal tas kaklas ir taip apvytas, kad net nebe troškus oras kaltas, kad vis dažniau pamirštu kvėpuot. Viskas prisipildo dūmų, išsigazavusio alaus ir nesveiko maisto simfonija. Ir bučiuojamės ant indaplovės, o oras vis tirštėja ir tirštėja.
Kiekviena beprasmiškai nuleista valanda tarp keturių sienų tampa trijomis, keturiomis, penkiomis valandomis, aš noriu tik bėgti, bėgti ir viską daryti preciziškai netiksliai. Kai lyja vasariniai lietūs ir kaupiasi vėsios balutės Senamiesčio bromose. Dvi savaitės out of everything, su rytiniais džointais, saldžia kava ir nuo juoko paskaudusiais užtinusiais paakiais. Kai tuo tarpu tuoj visi išvažinės, kas po pasaulį, kas po save, šita vasara persmelkta laukimu, ir niekas dėl to nekaltas. Kartais kaltų nereikia. Kartais mes visi tokie kalti ir prasikaltę, kad jau net nebepakaltinami. Naktinių pievų suvelti.
Ir kartais būna, kad fiziškai jauti, kaip kažkas nutinka. Tada sustoji pamiršus kvėpuot ir žvaigždutės pasipila akyse, ir tiesiog jauti, kaip tai tinka. Ne pritinka, o nutinka, atsitinka, įvyksta čia ir dabar, šią minutę, akimirką, ir lieki bejėgiškai stebėti to tikimo, rankom išskėstom, atrodo, kad viskas sukasi aplinkui, o tau belieka arba stovėt nuošaly arba susisukti kartu. Susisukti, susipinti, apsivyti, įsiliet į nesuvokiamą sintezę kažko, visko, o gal nieko.
Ir išryškėja visos įsisenėjusios bėdos, baimės, juodos plaukuotos tarantulų kojytės pradeda lįsti iš kiekvieno stalčiaus, iš tašės skyrelių telefonui įdėti, iš tos pačios indaplovės ant jos besibučiuojant. Daugelio metų įdirbis parodo savo ir supranti, kiek dar daug terapijų nepraeita, kiek vaistų neišgerta, kiek daug visko nemesta ir nepasileista pievom šaukiant pilnais plaučiais. O tada ateina tekila, ateina viena tekila, antra tekila, trečia tekila, ateina pokalbiai, kurie galėjo ir neateiti, ateina lova, kurioje vienai taip greitai tapo per platu.
Savianalizė man sako, kad aš labai greitai priprantu. Priprantu prie žmonių, prie situacijų, prie nuodų, delnai prilimpa prie delnų momentiniais klijais, ir nebežinai, ką daryti, viskas taip gera, taip baisu, taip keista, švyti greitosios pagalbos mašinų žiburėliais, išsidėsto gimtųjų namų balkone, kuris pirmą kartą per dvidešimtmetį naudojamas pagal paskirtį, buvo. Kaip dar niekada vienu metu, mano inkstai, kepenys, plaučiai ir širdis sukasi rusiškoj ruletėj. Visi iš šalies atrodom dolbajobai, kartais. Žmogiška.
