supista bokalo magija

Nauji Metai visada buvo mano mėgstamiausia šventė. Mėgstamesnė už Kalėdas ir už gimtadienį, antrą vietą užleidžianti Užgavėnėms. Kokie 5-6 praėję Nauji Metai buvo labai panašūs ir labai skirtingi. Vieni būdavo zajabys, sekantys visai šūdini, kiti vėl zajabys. Tikėjau tuo, kad kaip sutiksi Naujus, tokie ir bus ateinantys metai. Tikėjau, nors tai toli gražu nepasitvirtindavo. Visokių buvo tų Naujakų. Vienus sutikom su pūškių šūviais iš gezo rankų, kitus taxe pakeliui iš Baltupių, buvo ir Naujakas valkatyne, ir kažkokioj studijoj, vienas netgi Kauno gatvėse, dar kažkokių buvo, kurių jau neatsimenu.

Šitie Nauji Metai buvo kitokie. Glostėm baltiem arkliams kaktas, verkėm su saliutais ir gerėm VodkaBoom atostogauti išėjusios vilos balkone. Marios skalavo kojas ir klykė poilsiautojai su įsivėlusiom į plaukus šaltosiomis ugnelėmis. Aš buvau su labai gražiu geltonu kaspinu ant galvos ir nesugalvojau nė vieno noro ateinantiems metams.

Taip pat visiškai negalvojau apie praėjusius metus. Negalvojau, kiek visko keisto ir nesuvokiamo įvyko, kaip užaugau ir kaip pasikeičiau, kaip atrodžiau iš šono ir kokia buvau viduje. Nes nuotraukose viskas gražu – uždedi filtrą, suapvalini kampukus, ir gerai. Iš tiesų viskas sunkiau, ir dėl to beprotiškai įdomu. Gailiuosi tik dėl to, kad ėmė ir sugedo mano analitinis aparatas ir visi tie metai buvo taip mažai analizuoti, kad aš beveik nieko ir neatsimenu iš jų.

Atsimenu, kaip atidarinėjom barą ir kaip aš daug visko iš to tikėjaus, paskui nebesitikėjau nieko, nes supratau stovinti viena koja visiškai ne ten. Atsimenu, kaip susipažinom su M. ir kaip jis neatėjo į pasimatymą ir aš gėriau labai daug Margaritų, o paskui sudaužiau butelį alaus pakeliui namo iš infošopo. Atsimenu, kaip jis vėliau dėl to atsiprašinėjo, ir kaip aš nebepykau, ir kaip jis supažindino mane su savo draugais, o aš visiem pilsčiau apple-pie’us su Becherovka. Paskui viskas įsisuko į margą karuselę, ir visai kaip karuselėse, kartais pykindavo iš blogumo, kartais buvo velniškai smagu. Tame visame sūkuryje ir šunelis, ir remontai, ir šeimyninis gyvenimas, ir vienintelis šiaulenskas žodis, besibaigiantis dviejomis C, ir Maskva bei daug ašarų dėl jos, taip pat švelnus susitaikymas su aplinkybėmis, savimi, gyvenimu, pokyčiais, daug įvairiapusiško diy, pradedant vandentiekio tiesimu baigiant meditacija ketvirtą ryto klausant Makejevo.

Visoje toje karuselėje švysčioja pokalbis miške prie upelio, po kurio virpėjo žemė po kojom, ir trumpa, bet emeizing kelionė privačioje traukinio kupe, ir kelios akimirkos, kuomet buvo sustojęs laikas, ir puslapio užvertimas univere, ir išsibarstę draugai, dėl kurių yra taip šūdinai graudu, kad net apsimetu, kad to nebuvo.

O naujais metais, tai ką, vėl esu laiminga bedarbė, naudojuos biržos teikiamais malonumais, išdrįsau pagaliau bandyt laikytis teises, ir labai laukiu pavasario, nes esu jau taip įpratus gyventi laukimu, kad net nežinau, ką reiks daryt, kai ateis tas išlauktasis laikas ir nebebus ko laukti, nes viskas, ko reikia, vėl bus šalia.

skaityt įžvalgas

gyvenimas, meilė?, pjankė, smulkmenos

Rytai yra labai suktas laikas. Prisimenu rytus mokykloj – tamsa ir šaltis, miusliai su pienu, pirmosios pamokos stebint savo nelabai gražų paauglišką atspindį lango stikle. Bandelės ir saldi arbata, neėjimas parūkyti. Prisimenu rytus univere – dažnai pramiegoti, beveik visada pachmielni, nuraudę prisimenant praėjusį vakarą Bixuose. Prisimenu rytus ne taip ir seniai praėjusią vasarą – auštant eidavau namo Stepono gave, susivėlusia galva, supyšusiom pėdkelnėm, su neslepiama šypsena skruostų duobutėse. Prisimenu rytus ką tik praėjusį rudenį – kvepiančius juoda kava, valant šunelio primyžtus vandenynus, išlydint M. į darbą ir žaidžiant namų šeimininkę.

Dabar prasidėjo rytai lediniame troleibuse, nepavalgius ir neišgėrus kavos, nes pykina nuo nenoro kažkur važiuoti, ten, kur tikslas pasiekimas po pusės valandos, o pro duris praeini tik su plastmasinės kortelės pyptelėjimu. Hello, my name ir Amy, how can i help you? Can i have your infonotice number, sir? Kasdvivalandiniai parūkymai ir plepėjimai tarp skambučių su L. ir P., kurie bent kažkiek praskaidrina darbinę rutiną. Ir nuolatinis skaičiavimas, kada viskas baigsis, ateis Kalėdos, ir mes su M. sėsim į traukinį ir dingsim bent savaitei povelnių.

Nes darbe negalima nešioti džinsų, tačiau toleruojamos suplyšusios kostiuminės kelnės, negalima prie kompo laikyti kavos, tačiau niekas nieko neminėjo apie šnapsą, ir snikersai kainuoja pigiau nei kioske prie stoties. Darbe aš galvoju apie M., ir kad jam dabar dar nesmagiau, galvoju apie šunelį, kuris irgi blūsta iš vienatvės, galvoju apie žmones, kurie tokius darbus dirba ne laikinai, o visada. Nuotaiką pakelia thank you, darling ir pasivažinėjimai liftu parūkyt po lietum.

Tiesa, aš dar noriu laikytis teises ir lankyt kulinarijos kursus, gaut diplomą ir nieko su juo neveikt. Gal netgi išsilaikyt teises ir vežt pankus pavasarį į Gadi su geltonuoju mikriuku, kuriam krenta durys ir nelaiko akumas. Bet užtai jis jaukus ir nostalgiškas net man, ką jau bekalbėti apie M. Ten kažkur tarp bardako tebesimėto Avarinio Įėjimo kompaktas, kurį mes pirkom su nuolaida tą vakarą, kai aš gėriau antibiotikus ir švepsą šotais ir buvau labai labai įsimylėjus.

Taip ir gyvenam, o rytus praskaidrina naujoji lempa disco ball’as, nepilnai atremontuotą kambarį pavertęs vakaruškų meka.

skaityt įžvalgas

darbas, gyvenimas, kasdienybė

Šeštadienį belaukdama vakaro labai užsinorėjau alaus. Nuėjau į Rinkutiškes (alaus meką neįsimenamu tikruoju pavadinimu Raugyklos gatvėj) ir įsigijau keturis alaus – du Rinkuškių ir du Svečio, su intencija, kad porą išgersiu dabar, o likusius du vakare prieš/per koncertą. Atsidarius Rinkuškių butelį, alaus labai greitai nebeliko. Padėjo vienas baisiai strategiškai neįtikinantis filmas Human Trafficking ir mūdina nuotaika. Antrojo, Svečio butelaičio, neliko taip pat greitai. Po kiek laiko nebeliko ir trečiojo. Galiausiai, po ilgų kančių išlaukusi pusės devynių vakaro, su atkimštu ketvirtuoju buteliu iškulniavau prie Kablio susitikti M. Pakeliui ištuštinom butelaitį, užėjom į ikiuką, pasiėmėm dar po du. Belaukiant koncerto, o jo laukti teko ilgai, dvi Kalnapilio skarbonkės sunyko išgaravo. Dar neprasidėjus muzikai teko vėl skubėti į ikiuką, kad tik tas nespėtų užsidaryti. Grįžus neužilgo prasidėjo koncertas, aš palengva prie baro ištuštinau dar dvi skabonkes Kalnapilio ir visiškai blaiva ir nelaiminga, kaip dažnai nutinka, kai nori prisgert, bet neprisigeri, nupėdinau namo miegoti. Dar nė dvylikos nebuvo, dar nė mažieji pankai ant žemės nesivoliojo.

Vakar po trijų Utenos alaus Bixuose grįžau namo girtut girtutėlė ir neatsimenu, kaip atsirakinau duris. Bet ryte mane pasitiko braškinio Kiss’o bambalis, žvelgiantis į mane nuo stalo. Gramute, Gramute, kaip tu pakeliui… Piktasis Utenos alus smogė visiškai netikėtai, nes su kolege jį begerdamos dar tyčiojomės, kad skiestas, kad lievas, kad į tūliką nuo jo nespėji bėgiot. Va tau ir moralas, nenuvertink alučio be reikalo. Situacija netgi priminė Švento Baro situacijas, kuomet jau po dviejų bokalų Širvenos iš rankų krenta daiktai, kojos nebemato laiptelių, o liežuvis taip atsiriša, kad ryte tenka stvertis už galvos.

Anksčiau, atsimenu, su alum viskas buvo aišku – vienas litras, antras litras, trečias litras ir jau aš nekrentu, aš puolu grindis. O dabar, gal branda savo davė, gal valerijonai, gal neprivalgymas, gal dar kažkas, bet, atsimenu, vasarą nuo penktadienio popietės iki pirmadienio rytmečio bembelio iš rankų nepaleisdavom, ir nieko, o rudeniui atėjus jau ir vieno butelaičio kartais gana. Anksčiau nebūdavo tokių “gana”. Kas per gana? Geri, kol geri, o ne kol gana. Dabar jau būna “gana”. Ne labai dažnai, bet būna, ištinka.

O šiandien aš geriu miško uogų skonio arbatą ir svarstau, ar Rinkutiškės iki aštuonių ar iki devynių dirba. Nes  šiom paskut paskutinėm dienom laikas taip lėtai eina, kad aš girdžiu jo pėdutes trinksint į grindis. Nepadeda net Bukowskis, nepadeda didieji piešimo popieriaus lapai ir spalvotos kreidutės, romantiškai tepančios pirštus.

skaityt įžvalgas

alus, gyvenimas, pjankė